Tad dabar salietros milžinė reikalauja atlyginti padarytą žalą. O ta žala, anos pusės kalkuliavimais, – 12 mlrd. dolerių, kuriuos tektų mokėti visiems mūsų šalies žmonėms. Net tiems, kurie gyvena žemiau absoliutaus skurdo ribos. Tokia tad būtų kaina mūsų pakrikusios vertybinės politikos, kurią kažkas dar drįso vadinti nuoseklia.

Nėra ką ir sakyti. Tik to mums ir betrūko – mokėti mūsų pačių durnumo reparacijas nuo mozaikinės šizofrenijos kenčiančiam bulviakasio imperatoriui.

Susisiekimo ministerijos paviešintas atsikirtimas į šią pretenziją atrodė bejėgiškas ir manipuliatyvus. Argumentuota, esą ES Bendrasis Teismas jau yra atmetęs „Belaruskalij“ ieškinį, kuriame ginčytos sankcijos.

Na, taip, kalba tada buvo apie sankcijas, o ne apie nuostolių atlyginimą vienašališkai nutraukus sutartį. Juk pagaliau ir karas Ukrainoje 2022 m. sausį dar nebuvo prasidėjęs, o Baltarusija nebuvo tapusi žudynių bendrininke. Be to, jei viena susitarimo šalis nutraukia sutartį, privalo atlyginti nuostolius kitai sutarties šaliai. Ar ne taip yra civilinėje teisėje visame pasaulyje?

Gal naujam premjerui, Teisingumo ministerijai ir VRM pakaks sveikatos pagaliau aptikti tuos, kurie įstūmė Lietuvą į potencialią bėdą, darant veikas, apie kurias kalba BK 123 straipsnis „Piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais“. Jis byloja atsakomybę net ir tuo atveju, kai didelė žala valstybei tik „galėjo būti padaryta“. Buko ir aplaidaus politikavimo rezultatas vertas visų straipsnyje numatytų 8 metų.

P. S. Laikas gi pagaliau atsakyti už tai, už ką iki šiol nė vienas biudžetinis pridirbusysis neatsakydavo.