Plastikas okupuoja Žemės planetą: kaip tai suvaldysime?

Jos jau ne vienus metus yra dėmesio centre. Tačiau tik pažvelgus į statistiką galima suprasti tikrąjį problemos mastą ir sudėtingumą. Štai, pavyzdžiui, kasmet pasaulyje sukuriama apie 400 mln. tonų plastiko atliekų, 10 mln. tonų jų patenka į vandenynus. Šiuo metu vandenyse yra apie 5,25 trln. plastiko gabalėlių. Perdirbti surenkama vos 18 proc. plastiko. Tai tik keletas pavyzdžių.

Po daugelio metų archeologai, tyrinėdami mūsų laikotarpio artefaktus, tikriausiai sakys: „Tai tie, kurie gyveno plastiko amžiuje...“

Gausiausią plastiko atliekų srautą sudaro pakuotės ir pakavimo medžiagos. Didžiausias iššūkis – vienkartinio panaudojimo plastiko gaminiai. Gaminant tokius gaminius išnaudojama daug medžiagų, energijos, darbo jėgos, tačiau, vienąkart panaudojus, gaminys įprastai iškart tampa atlieka.

Remiantis straipsniu žurnale „Science“, galima teigti, kad, palyginti su dabar pasaulyje susikaupusio plastiko kiekiu, per artimiausią dešimtmetį jo padaugės net pusantro karto, o per 30 metų – daugiau nei tris kartus.

Panaudojimo būdai

Plastikas yra sintetinės arba pusiau sintetinės medžiagos, kurių pagrindinė sudedamoji dalis – polimerai. Dėl jų plastiškumo iš plastiko galima formuoti įvairių formų gaminius. Be to, plastikas yra lengvas, patvarus, lankstus, jį nebrangu pagaminti. Dauguma šiuolaikinio plastiko yra gaunami iš iškastinio kuro (gamtinių dujų arba naftos).

Po daugelio metų archeologai, tyrinėdami mūsų laikotarpio artefaktus, tikriausiai sakys: „Tai tie, kurie gyveno plastiko amžiuje...“

Jau pradėtas gaminti ir bioplastikas, jis gaminamas iš tokių žaliavų kaip celiuliozė ir krakmolas, išgaunamų iš žemės ūkio kultūrų, pavyzdžiui, kukurūzų arba medvilnės. Taip naudojama mažiau iškastinio kuro, mažinamas poveikis klimatui. Tačiau bioplastikas ar biodegraduojantis plastikas problemų neišsprendžia, o pastaruoju metu apie juos pasirodo vis daugiau kritiškos informacijos.

Komerciškai didžiausią vertę turi vadinamasis inžinerinis ir didelio našumo plastikas. Inžinerinis plastikas pasižymi geresnėmis mechaninėmis ir (arba) šiluminėmis savybėmis nei plačiau naudojamas įprastas plastikas, tarkim, polistirenas, PVC, polipropilenas ir polietilenas. Didelio našumo plastikas – aukštos kokybės, kuris nuo standartinio ir inžinerinio plastiko skiriasi temperatūros stabilumu, cheminiu atsparumu, mechaninėmis savybėmis, taip pat gamybos kiekiu ir kaina.

Nors dažniausiai plastikas naudojamas kaip pakavimo medžiaga, jis reikalingas daugelyje sričių: gaminant statybines medžiagas, tekstilę, plataus vartojimo prekes, automobilių dalis, elektronikos prietaisus ir kt.

Aptinka ir maiste

Plastiko atliekos, patekusios į aplinką, yra. Priklausomai nuo plastiko tipo ir terpės (dirvožemis ar vandens telkinys) plastiko gaminys visiškai gali suirti per 400 ar net daugiau nei per 1 tūkst. metų. Pavyzdžiui, putų plastiko puodelis visiškai suirs per 50 metų, o plastikiniam buteliui suirti prireiks 450 metų.

Irdamos mažos plastiko gaminių atplaišos (< 5 mm), vadinamasis mikroplastikas ir nanoplastikas, atskyla ir patenka į natūralias ekosistemas. Tokio plastiko šaltiniai gali būti maisto pakuotės, kosmetikos gaminiai, drabužiai.

Po daiktų naudojimo į natūralias ekosistemas patekusius mikroplastiką ir nanoplastiką pasisavina augalai ir gyvūnai: į augalus plastikas patenka per vegetatyvinę sistemą (šaknis, lapus), o gyvūnai plastiką įsisavina kartu su maistu. Todėl šiandien mikroplastiko ir nanoplastiko randama žuvyse, daržovėse, vaisiuose – taip jie tampa žmogaus mitybos grandinės dalimi.

Naujausi tyrimai parodė, kad nanoplastiko fragmentų neseniai rasta ir žmogaus kraujyje. Kyla nuogąstavimų, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai gali neigiamai paveikti žmogaus reprodukcinę, genetinę ir kitas sistemas.

Ieško sprendimų

Ilgalaikis tikslas, kurį išsikėlė ES valstybės, – pereiti prie žiedinės ekonomikos, t. y. kad medžiagų ciklai (įskaitant ir plastiką) visuomenėje, panašiai kaip gamtoje, vyktų cikliškai.

Žiedinės ekonomikos tikslas – kuo ilgiau išlaikyti produktų, medžiagų ir išteklių vertę, grąžinant juos į produkto gyvavimo ciklą pasibaigus jų naudojimui, kartu sumažinant atliekų susidarymą.

2021 m. medžiagų naudojimo apyvartumo lygis ES buvo 11,7 proc., t. y. 3,4 procentinio punkto daugiau nei 2004-aisiais. 2022-ųjų duomenimis, 8,6 proc. pasaulio ekonomikos buvo žiedinė. Šiemet skelbiami „Deloitte“ duomenys rodo, kad žiedinė ekonomikos rodiklis nukrito iki 7,2 proc.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto (CTF) Aplinkosaugos katedra kartu su Kauno miesto savivaldybės administracija ir kitais partneriais Lietuvoje ir užsienyje taip pat ieško būdų, kaip valdyti ir sumažinti plastiko atliekų srautą žiedinės ekonomikos kontekste.

Partneriai pradeda vykdyti Baltijos regiono projektą BALTIPLAST. Projekto metu bus siekiama nustatyti, išbandyti ir įdiegti konkrečius sprendimus plastiko atliekoms sumažinti ir tvarkyti Baltijos jūros regiono šalyse. Tai bus padaryta įtraukiant plastiko atliekų tvarkymo vertės grandinės dalyvius, t. y. vietos valdžios institucijas, universitetus ir mokslinių tyrimų institucijas, asociacijas ir nevalstybines organizacijas (NVO).