Lietuvoje gyvena vienišų mamų (tėvų), kurios vienos prižiūri visišką negalią turinčius savo vaikus. Dauguma jų yra darbingos moterys. Deja, neturinčios visaverčio asmeninio gyvenimo, nes visą laiką skiria neįgaliam vaikui prižiūrėti. 24 val. per parą darbo, už kurį jos negauna jokio atlygio nei atostogų, dėl to šlyja jų fizinė, psichinė sveikata. Ir jos savo sveikatos sąskaita taupo valstybei pinigus.

Peržiūrėję Lietuvos įstatymus, nerasite nė vieno punkto, kuriame būtų bent užsiminta apie tokių motinų poilsio ar atostogų dienas.

2012 m. vasarą buvo kreiptasi į tris ministerijas (Švietimo, Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ir darbo), sprendžiant vienišos mamos, auginančios visišką negalią turintį vaiką, atostogų klausimą. Ministerijos, kaip susitarusios, bedė pirštais į savivaldybę, iš kurios atsakymas buvo: „Nieko negalime padaryti, kreipkitės į įstatymų leidėjus.“ Užburtas ratas...

Jau praėjo beveik metai, o vienišos motinos, auginančios visiškos negalios vaiką, Lietuvoje atostogų klausimas vis dar retorinis. Motinų teisės vis dar begėdiškai pažeidinėjamos. 

2012-ųjų spalį Lietuvoje keitėsi valdžia, tačiau atsakymai atskrieja tie patys. Gruodį išsiunčiau kreipimąsi dėl motinos situacijos Prezidentei Daliai Grybauskaitei ir premjerui A.Butkevičiui iš jų asmeninių interneto tinklalapių specialių skilčių „Laiškas Prezidentei“ ir „Klauskite“.

Atsakymų laukiau daugiau nei mėnesį. Jokių gyvybės ženklų. Pakartotinai išsiunčiau kreipimąsi Prezidentei, premjerui. Kapų tyla. Supratau, kad rašyti TEN šiems valdžios tarnautojams yra tas pats, kaip kad išmesti kreipimąsi į klozetą ir nuleisti vandenį.

Tuomet pagalbos šauksmą nusiunčiau į Prezidentės kanceliariją ir socialinės apsaugos ir darbo ministrei Algimantai Pabedinskienei. Po kurio laiko iš kanceliarijos atrašė, kad mano laiškas persiunčiamas į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Negi ir Prezidentės kanceliarija tik tiek tesugeba padėti – persiųsti laišką?

Netrukus atkeliavo ir ilgai lauktas ilgas atsakymas iš atsakingosios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurį pasirašė socialinių paslaugų vyr. specialistė Aldona Šlajutė. Toje „paklodėje“ ji išguldė įstatymus, kuriais remiantis Lietuvoje motinai nesuteikiamos nei atostogos, nei poilsis.

„Lietuvos Respublikos Darbo kodekso įstatymo 156 str. (...) poilsio laikas apibrėžiamas kaip įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas. Viena poilsio rūšių yra atostogos... Įstatymine reikšme terminas “atostogos„ yra vartojamas kaip poilsio laikas asmeniui, turinčiam darbinius santykius“, – rašo tarnautoja.

Mano nuomone, taip įstatymu pateisino nenorą padėti. Argi 24 val. prižiūrėti visiškai neįgalų vaiką nėra „darbinių santykių turėjimas“?

Ministerijos tarnautoja mano, kad Lietuvos piliečiai neskaito įstatymų ar jų nesuvokia. Kad nėra įstatymo, ginančio vienišą mamą, auginančią visiškos negalios vaiką, mums žinoma. Todėl ir vyksta šis pagalbos ieškojimas atsakingoje už žmonių apsaugą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Jei toks įstatymas egzistuotų, šio susirašinėjimo nebūtų.

Na, bet valdžia nebūtų valdžia, ji ras „paguodos“ žiupsnį savo rinkėjams – esą motinai įstatymas numatęs pensiją.

Paguoda tai ar pasityčiojimas? Dar tik 35 metų moteriai iki tos pensijos reikia oi kiek gyventi! Žodžiu, nuo pervargimo reikėtų tapti neįgaliąja, tada šalpos pensiją gautų anksčiau. Ir kas tokius įstatymus apskritai kuria?

Valstybiniame šalpos išmokų įstatyme „numatyta, jog tėvams (įtėviams), globėjams ar rūpintojams, kurie ne mažiau kaip 15 metų slaugė namuose neįgaliuosius, (...) taip pat visiškos negalios invalidus, skiriamos šalpos pensijos. Šios pensijos skiriamos senatvės pensijos amžių sukakusiems arba nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo pripažintiems asmenims (...)“

Svarbiausia tai, kad į Prezidentę, premjerą, ministeriją buvo kreiptasi dėl motinos, kuri be poilsio dienų 24 val. per parą prižiūri visiškos negalios vaiką, įstatymu reglamentuotų atostogų.

Tačiau ministerijos vyr. specialistė A.Šlajutė nukrypsta nuo temos į šalpų, pensijų mokėjimą, trumpalaikio „atokvėpio“ paslaugų ieškojimą savivaldybėje. Tarnautoja aiškiai nesuvokia kreipimosi esmės, o tai panašu į nekompetenciją atsakinėti į piliečių paklausimus.

Iš pradžių maniau, kad problema įstatymuose, bet, pasirodo, problema pačioje ministerijoje.

Nenuostabu, kad daug gyvenimo klausimų Lietuvoje taip ir lieka kabėti ore, nes kai kurie ministerijų specialistai nesuvokia, ko iš jų žmonės nori. O juk ten turėtų darbuotis išsimokslinę, intelektualūs asmenys.