Pastangos ir palaikymas

Sekmadienį Kijeve Europos futbolo čempionato finale ispanai dar sykį įrodė, kad yra stipriausi žemyne. "Raudonoji furija" neužleidžia sporto karaliaus sosto nei Europoje, nei pasaulyje.

Keliamieji metai ypatingi ne tik dėl to, kad vasarį būna viena diena daugiau. Kas ketverius metus vyksta Europos futbolo čempionatas ir vasaros olimpinės žaidynės. Pirmasis renginys paneigia faktą, kad lietuviams futbolas neįdomus, antrasis patvirtina, kad krepšinis yra daugiau negu įdomus.

Keistas jausmas matyti, kaip per Europos čempionatą lietuviai visą mėnesį vilki svetimos šalies futbolo marškinėliais ir garbina svetimą vėliavą. Žinant, kad kol kas dar tik mokomės tolerancijos ir pakantumo, o namie neretai vis dar įsišaknijęs švelnus buitinis nacionalizmas, labai greitai prisitaikome prie situacijos.

Bet tuomet, kai į didžiąsias sporto arenas išeina Lietuvos atstovai, svetimi marškinėliai paliekami tamsiausiuose spintų kampuose, nes visi kaip vienas pasipuošiame lietuviškais akcentais.

Kai žaidžia mūsų vyrų krepšinio rinktinė, moterys televizoriaus ekrane seka kiekvieną krepšininkų raumenų judesį, o vyrai išpučia žaidėjų sugebėjimus iki aukštumų.

Bet visa tai tol, kol šiems sekasi.

Kai tik pradeda nesisekti, moterys pastebi, kad krepšininkai "ne tokie jau ir protingi", o vyrams topteli, kad jie patys aikštelėje atrodytų ne ką prasčiau ir "ką tie krepšininkai apskritai treniruotėse veikia?"

Pralaimėtojai iš tikrųjų niekam nebeįdomūs. Jų plakimas nėra tik lietuvių bėda. Tarkime, fiasko "Euro 2012" patyrusios Olandijos futbolo superžvaigždžių rinktinės žaidėjai geriau jau nebūtų paėmę į rankas savo šalies laikraščių. Skambiais epitetais buvo išplakti visi be išimties.

Kita vertus, prasčiausiai čempionate pasirodžiusiai Airijos rinktinei po čempionato gausiai susirinkę sirgaliai dėkojo už pastangas. Kaip, beje, ir lenkams – jų.

Pernai Lietuvos krepšininkai Europos čempionate buvo pranašesni, nes žaidė namie. Tačiau kraupus pralaimėjimas Makedonijai tarsi atominė bomba sukėlė spengiančią ir nejaukią tylą.

Šiemet rinktinės žaidimas ir vėl kol kas nedžiugina. Ir bilietų į Londoną dar nėra krepšininkų kišenėse. Gal ir nebus?

Jeigu nepatektume į olimpines žaidynes, tai tikriausiai virstų nacionaline tragedija. Juolab kad mes ten žaidėme nuo pat 1992-ųjų.

Vis dėlto kartais reikėtų sustoti ir, pasižiūrėjus atgal, situaciją įvertinti objektyviai – mažos šalies krepšinis yra aukščiausio lygio. Tai ilgo ir nuoseklaus ugdymo, neblogos krepšinio mokyklos rezultatas.

Būtų neteisinga ir netgi absurdiška kaltinti krepšininkus ar kitus lietuvių sportininkus, kad jie nesistengia pasirodyti kuo geriau, nesistengia patekti į prestižinius turnyrus, įskaitant ir olimpiadas. Tikrai stengiasi. Ir tas pastangas visada reikia pastebėti, objektyviai jas įvertinti. O ne nuolat niūriai smerkti.

Mūsų sporto federacijoms vis dar tenka kovoti dėl didesnio finansavimo, kuris kitose šalyse, ko gero, atrodytų absurdiškai mažas. Neturime nė vieno aukštos klasės europinio lygio stadiono ir Lietuvos rinktinės Europos futbolo čempionate teks dar ilgokai palaukti. Bet vis tiek sugebame įrodyti, kad valia ir charakteris gali nulemti labai daug.

Sportas, žinoma, yra tik sportas. Tačiau pasirodymas olimpinėse žaidynėse laikomas šalies garbės reikalu.

Kuo toliau, tuo vis daugiau mūsų sportininkų įrodinėja, kad esame stiprūs ne tik krepšinyje. Londone galime tikėtis medalių ar bent aukštesnių vietų iš lietuvių lengvaatlečių, irkluotojų, dviratininkų, buriuotojų, kitų sporto šakų atstovų.

Pastangos ir palaikymas yra labai svarbūs. Visose gyvenimo srityse.