Bijočiau būti užkluptas netikėto klausimo: o kas tas jūsų Mindaugas? Įtariu, tektų apsiriboti trumpa istorija apie dar trumpesnį Lietuvos karalystės egzistavimą, apie pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus santuoką su kunigaikštiene Morta ir dar keletu istoriškai menkai naudingų faktų, prisimenamų iš dar mokykloje skaitytos lietuvių klasikų dramaturgijos.

Kad diena svarbi – taip. Kad verta būti įtraukta į valstybės švenčių sąrašą, turbūt niekas nesiginčija. Bet galite kas nors pasakyti, kuo Lietuvoje, be retų džiuginančių išimčių, skiriasi Vasario 16-oji, Kovo 11-oji nuo Liepos 6-osios? Kuo kitokios karinių orkestrų eitynės Gedimino prospektu sostinėje ir stabtelėjimai prie vadinamųjų strateginių vietų, gerai „supiarintos“ kalbos apie valstybingumą ir jo reikšmę prie Seimo, Vyriausybės, prezidentūros? Gal kitaip keliamos vėliavos prie valdiškų pastatų?

Pavyzdžiui, ir dabar atsiranda entuziastų, sakančių, kad nėra puikesnės progos sugiedoti valstybės himną, nei per Mindaugines“ – užlipus ant televizijos bokšto, ant visų žymesnių Lietuvos kalnų ir piliakalnių, ant namo stogo, prie Vyriausybės ir prie gimtadieninio stalo. Gal tai ilgainiui sukelia teisingus patriotinius jausmus, kažkokį archetipinį vienybės pajutimą, kuris buvo tikras bei nuoširdus nebent atsikovojant nepriklausomybę. Bet ar nuo viso to pasidaro aiškiau, kas tas Mindaugas ir kuo jis svarbus? Man – ne.

Yra kelios gražios Liepos 6-osios tradicijos, pavyzdžiui, moksleivių dainų šventė (kuo tai siejasi su Mindaugu ir Lietuvos karalyste?), kuri iš nacionalinio transliuotojo eterio netgi išstums komisarus reksus. Gerai ir tai, kad bene vienintelė televizija iš tiesų nusprendė išsiaiškinti ir visiems išaiškinti šios šventės bei paties karūnavimo reiškinio istorinę svarbą, atsikratę saldžiažodžiavimo apie valstybingumą ir tautos vienybę balasto.

Kauno pilyje vyks teminis Valstybės dienos minėjimas – bus rodoma Maironio drama „Didysis Vytautas – karalius“, tačiau daugelyje kitų savivaldybių bus apsiribota vietinių folkloro ar folkroko grupių pasirodymais, vėliavų pakėlimais.

Neaišku, ar viso to reikia. Jei gerai suprantu, nemaža dalis tautos džiaugiasi, nepriklausomai nuo to, ar tai – Mindaugo, Jono, ar Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo Dangun diena. Juk laisvadienis (gal ir gerai) yra svarbesnė tautinės kultūros dalis nei kažin kokios šventinės abstrakcijos, kaip nepriklausomybės atgavimas, senas senas karalius ir jo kartos lietuvių pagonių apeigos trumpiausią metų naktį.

Suprantu – pati valstybė yra darinys be emocijų, ji niekaip nevertina psichologinio ir emocinio valdiškų ceremonijų poveikio, o tik turi miglotą tikslą kažkaip tęsti savo valstybinę liniją – emocijos atsiranda, kai tame darinyje veikia žmonės.

Ir vis dėlto švęsti mums reikia mokytis. Ne dėl to, kad pagrindinė šventinė tradicija bet kuria proga – besiliejantys alkoholio upeliai (ne tik provincijoje, kaip daug kas mėgsta sakyti, bet ir didmiesčiuose) ar kad tos šventimo emocijos kartais būna per daug. Švęsti, anot šviesios atminties religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus, reiškia „minėti tai, kas šventa“. Jei tau tai nešventa, kitaip tariant, nesvarbu – kurių velnių tuomet minėti?