Yra požymių, kad dalis visuomenės yra arti perdegimo ribos, kai darosi vis sunkiau išlaikyti ilgalaikę emocinę pusiausvyrą, atsispirti pagundai susipriešinti, susipykti.
Net vertinimų lankstumu ir veiksmų nuosaikumu pasižymintys asmenys nebeišlaiko: antai Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas sudraskė trispalvėmis mojavusios grupės plakatą „Lietuva lietuviams“. Universiteto dėstytoją teko versti ant grindinio, uždėti antrankius. Tai čia universiteto docentas! O ką kalbėti apie kitokio intelekto, supratimo ir išsilavinimo piliečius. Vienas tokių dienos metu tiesiog gatvėje peiliu badė nigerietį futbolininką ir savo pakvaišimą motyvavo paprastu noru apsigyventi kalėjime.
Tai turbūt ir yra įsielektrinusios ir vis labiau susipriešinančios visuomenės požymiai.
Kaip išlikti ramiam ir konstruktyviam tokiomis aplinkybėmis? Galima pasimokyti iš vadovų. Aukšto atsparumo vadovai krizių akivaizdoje išlieka visiškai ramūs. Kaip, pavyzdžiui, ramus buvo nieko nesureikšminantis premjeras – kuo blogiau, tuo jam ramiau.
Stabilumo kolona. Kad tik jis neprapultų, kaip kadaise prapuolė dar viena stabilumo kolona. Baisu ir pagalvoti – išėjo iš namų ir negrįžo. Mačiusius prašome pranešti: vilkėjo raudoną striukę, mūvėjo raudonus sportbačius, gvazdikas už ausies... Didelė grauduva Lietuvą ištiktų. Kas paguostų mus, mielus Lietuvos žmones, kad viskas gerai ir kad nieko nesureikšmintume?
Bepigu premjerams. Dabartinė premjerė stiprybės vyko pasisemti iš aukso skrynių – pas popiežių. Žemesnio rango valdžios atstovai turbūt lankosi pas kardinolus, žemesni – pas vyskupus, dar žemesni – pas kunigus, dar žemesni – pas diakonus, visai žemi – pas visokius šamanus, o jau visai žemučiai – pas R. Žemaitaitį.
Naujausi komentarai