Ochrankos dvasia

Antisemitizmo vėzdą, kurio mosavimu galima nukreipti piliečių dėmesį nuo asmeninės politinės impotencijos, kartu su nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės vieta ir kitomis gėrybėmis Kremlius paveldėjo iš SSRS. Jis – it  šautuvas iš Antono Čechovo dramaturgijos teorijos: šmėžtelėjęs spektaklio pradžioje jo pabaigoje būtinai iššaus. Tris dešimtmečius vis grasindavęs griebtis šio ginklo, Kremlius pagaliau nusipūtė dulkes, kad užsimotų prieš tautą, dovanojusią jam daugybę išradėjų, verslininkų, menininkų, net ministrų ir premjerų.

Būrys Rusijoje veikiančių nekomercinių žydų organizacijų iš valstybinių institucijų sulaukė įspėjimų apie gresiantį uždarymą. Rytoj liūdnai pagarsėjęs Maskvos Basmano teismas nagrinės Teisingumo ministerijos prašymą uždaryti Izraelio žydų agentūros „Sochnut“ padalinį. Šalis, kurios juodojoje rinkoje galima įsigyti net saugumiečių telefoninių pokalbių išklotines, rusiškąjį „Sochnut“ apkaltino padarius asmens duomenų apsaugos pažeidimų. Neoficialus motyvas – esą taip norima sustabdyti protų nutekėjimą, kurį katalizuoja tris dešimtmečius Rusijos žydams repatrijuotis padedanti agentūra. Tačiau kolektyvinis žydų tautos savisaugos instinktas byloja apie pavojingesnę priežastį. Tą pačią, kuri prasiveržė „Siono išminčių protokolų“ prisiskaičiusio Sergejaus Lavrovo pavasarinėje retorikoje: antisemitizmas tampa Kremliaus dienotvarke.

Kai kalbama apie teroristinį darinį, kuriuo FSB tapusi KGB pavertė Rusijos valdžios institucijas, toks pasikeitimas gana logiškas. Griebdamasis savo pamėgto deeskalacijos per eskalaciją principo, įkaitais paimdamas veik pusę milijono į Izraelio pilietybę pretenduoti galinčių Rusijos žydų, Kremlius gali šantažuoti ne tik dabartinę Izraelio vyriausybę, bet ir kištis į rudenį vyksiančius Kneseto rinkimus. Gali bausti už Izraelio savisaugos operacijas Sirijoje, subombarduotą Irano gamyklą su Rusijos nusižiūrėtais dronais, susitarimus dėl dujų eksporto į Europą.

Skausmingą ankstesnių kartų patirtį menantys žydai puolimą prieš „Sochnut“ traktuoja kaip aiškų ženklą, kad pats metas pakuotis lagaminus. Ir ši žinia – ne tik Rusijos žydams. Ekonominis embargas apnuogino dramatišką padėtį: Rusija negamina ne tik vinių, higieninių įklotų, automatinių pavarų dėžių automobiliams – jai stinga ir potencialių taip reikalingų importo pakaitalų kūrėjų. Kai išvyks paskutinieji, nebus nei tautai pažadėto „Moskvič“, nei savos programinės įrangos, juolab – „analogų neturinčių“ raketų, kurių Vakarai jau net nebebijo. Tad žydų agentūros puolimas gali būti ketinimų apskritai apriboti emigraciją iš Rusijos pranašas. Jei ši nuojauta tikra, ir Kremlius, pusmetį demonstravęs, kad karo specialiąja operacija nevadinantieji Rusijoje nepageidaujami, keičia požiūrį, dienos, kai geležinės uždanga galutinai užsivers, nebereikės ilgai laukti.