Reikalas tas, kad A.Lukašenka, kaip ir dažnas psichopatas, taip įtikėjo savo genialumu, jog net nepastebėjo, kad užaugo nauja ir visai kitokia karta. Jai nebeįdomūs kolchoziniai anų laikų stereotipai, ji nesidomi agresija alsuojančia politika, SSRS jai – tokia pat praeitis kaip ir viduramžiai, o ir pats A.Lukašenka panašus į apmaižiotą sovietinių laikų išvietę. Jis neskiria "aifono" nuo plafono, nenutuokia, kas yra socialiniai tinklai, nesinaudoja mobiliosiomis programėlėmis, o ir išmanusis telefonas jam – tarsi triperio komplikacija. Juk nurodymus tebedalija laidiniu.

A. Lukašenka, kaip ir dažnas psichopatas, taip įtikėjo savo genialumu, jog net nepastebėjo, kad užaugo nauja ir visai kitokia karta. Jai nebeįdomūs kolchoziniai anų laikų stereotipai, o SSRS jai – tokia pat praeitis, kaip ir viduramžiai.

Ką ten telefonas, A. Lukašenka prakaituojančius smegenis vis dar šluostosi ne vienkartinėmis servetėlėmis, o praėjusio amžiaus nosinėmis, kurias vėliau turi išvelėti nomenklatūrinė skalbėja. Pagaliau tas atgyvena nuolat meluoja, didvyriais laiko vaikus rugsėjo 1-ąją Žodzinoje gąsdinusį OMON-ą, jis nemoka užsienio kalbos, nėra girdėjęs nei šiuolaikinės muzikos, kurią išmaniaisiais įrenginiais klausosi dabartinis jaunimas, nei suvokia, kuo tas jaunimas gyvena. Jam visa tai atrodo neverti dėmesio narkomanų, bedarbių ir veganų reikalai.

Ką ten jaunimas, paties diktatoriaus kartos žmonės, klausęsi "Smoke on the Water", jam svetimi, lyg Haičio kreolai, nes jis sėdėdavo pirmoje eilėje tik pas sovietinėmis muzikinėmis išmatomis žongliravusį J. Kobzoną.

Studentų protestai Baltarusijoje kaip tik parodė, kad tarp A. Lukašenkos ir jaunų baltarusių yra praraja, matuotina šviesmečiais.

Šie protestai atsispindi jau ne tik tautos išsivadavimo siekį, bet ir įnirtingą kartų priešpriešą, apie kurią dažnai kalba Vakarų sociologai, kuri yra ta nenugalima jėga, anksčiau ar vėliau nublokšianti paskutinį Europos diktatorių į istorijos mėšlyną šalia V. Lenino, Stalino, Mao ir kitų bolševizmu kraujavusių idiotų.