Kultūros vartojimas tapo masinis. Ėjimas į spektaklį ar koncertą – nebe išskirtinė pramoga, o įprasta laisvalaikio forma. Tai ženklas, kad kultūra tapo prieinamesnė. Tačiau kartu su prieinamumu į sales persikelia ir kasdienybės įpročiai.
Teatre ar klasikinės muzikos koncerte kai kurie žmonės elgiasi lyg viešajame transporte ar prekybos centre. Aprangos kodas laikomas atgyvena. Priminimai, kad reikia išjungti telefoną, praleidžiami negirdomis. Į spektaklį ar rimtosios muzikos koncertą – bėgte. Net ir klestelėjus į kėdę dirsčiojama į telefoną, kuždamasi. Plojama automatiškai – po kiekvienos scenos ar muzikinio akcento, tarsi patvirtinant, kad „viskas gerai“. Panašiai, kaip buvo plojama nusileidus lėktuvui. Šis įprotis jau nyksta orlaivių salonuose, bet dar gyvas teatrų salėse. Skaitmeninis amžius mus išmokė reaguoti čia ir dabar: vertinti, komentuoti, „pamėgti“ dar nespėjus įsigilinti, suprasti.
Etiketas – ne formalumas ir ne snobizmas. Tai nerašyta sutartis tarp kūrėjo ir žiūrovo. Tyla ir susikaupimas – spektaklio ar rimtosios muzikos koncerto dalis. Kai šios sutarties nesilaikome, menas tampa fonu, bet ne potyriu. Žiūrovų – daugiau, tačiau emocijos – paviršutiniškesnės. Ir kas žino, ar ilgainiui, skaičiuodami pelną už „parduotas kėdes“ teatro meno kūrėjai neims ilgėtis brangiausio ir svarbiausio – kokybiško dėmesio? Juk „slow“ – lėto, sąmoningo tikrumo – šiandien ieškome visur: santykiuose, gyvenimo būde, mityboje. Gal tai taps ir kultūros siekiamybe? Lėtesnė kultūra reikalauja daugiau, nei nusipirkti bilietą. Reikalauja ne tik ateiti, bet ir būti. Reikalauja atverti ne tik programėlę, bet ir sielą.
Naujausi komentarai