Nacių elgesį analizavusi filosofė Hannah Arendt įvedė „blogio banalumo“ sąvoką – juo pavadintas negebėjimas mąstyti, pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis. Tokį banalų blogį, neapykantą bandant paversti viešosios retorikos norma, šiandien matome sklindant iš Remigijaus Žemaitaičio lūpų. Toks blogis modernioje visuomenėje yra pavojingesnis už akivaizdų, demonišką blogį, nes lengviau įsiskverbia į kasdienį gyvenimą ir ilgainiui tampa toleruojamu reiškiniu. Jau dabar vietoj principingo pasipriešinimo antisemitizmui matome cinišką politinį žaidimą: „Nemuno aušros“ lyderis ne tik neatsiprašo žydų bendruomenės, bet ir sulaukia kvietimo stoti prie valdžios vairo.

Naujosios koalicijos partneriai bando vienu metu būti ir R. Žemaitaičio partneriais, ir atsiriboti nuo jo. Prezidento komanda kalba apie žalos demokratijos vertybėms suvaldymą. Tik ar tokie bandymai ieškoti kompromisų su neapykantos kurstytojais nėra šių vertybių išdavystė? Iš S. Daukanto aikštės sklindantys elegantiški eufemizmai apie R. Žemaitaičio retorikos pokyčius po rinkimų skamba kaip atsakomybės vengimas. Antisemitizmas nėra tik retorika – tai barbarizmo apraiška, kuri, kaip rodo naujausi pogromai Amsterdame, bet kada gali pratrūkti fiziniu smurtu. Kai šiandien politikas demonstruoja neapykantą vienai grupei, rytoj jo taikiniai gali tapti bet kas kitas.

Skandalingoji Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ savo laiku sukėlė audrą todėl, kad kolektyvinės kaltės primetimas yra toks pat pavojingas, kaip ir kolektyvinė neapykanta. Tačiau kai politikas sąmoningai kursto antisemitizmą ir jį toleruoja sisteminės politinės jėgos – tai jau nebe abstrakti, bet labai konkreti atsakomybė. Lietuvos reputacijai žala jau padaryta ir už tai turi atsakyti ne tik R. Žemaitaitis, bet ir tie, kurie antisemitui leidžia tapti valstybės valdymo dalimi.