Pastaruoju metu plačiai aptarinėjamas įvykis atskleidė, kad Bažnyčia, deja, ne visada tai suteikia. Kelmės kunigo Virginijaus Kazaičio Mišiose išsakyti žodžiai įskaudino ne tik vienuolikmetės dukros netekusius tėvus, bet ir visą tikinčiųjų bendruomenę. Nei užuojautos, nei šilumos – tik priekaištai, tik auklėjimas. „Viską pasakiau teisingai“, – atkerta Bažnyčios tarnas. Pamiršęs, kad jis išties tėra tarnas – Dievo ir savo pašaukimo. Nes kunigystė – ne darbas su teisėjo mantija. Sutana įpareigoja būti arčiau žmogaus, išklausyti ir sustiprinti, o ne nuteisti ir atstumti jį.

Į Dievą tikėti galima ir be kunigo – girdisi kaskart po rezonansinių įvykių, kurių epicentre atsiduria dvasininkai. Daugybė žmonių galėtų papasakoti, kaip nederamai su jais pasielgė kunigai. Tik negalima dėti lygybės ženklo tarp kunigo ir Bažnyčios. Svarbu pasistengti atsiriboti nuo deginančio pykčio, skausmo ir... atleisti. Taip, atleisti. Juk kartodami „Tėve mūsų“ tikime atleidžiančiu Dievu – ne baudžiančiu ar smerkiančiu. Deja, yra kunigų, prastai perskaičiusių Bibliją, kurioje –  nesenkantis gerumo šaltinis: mylėti, atleisti, išrišti, išgydyti, atkurti, paguosti. Deja, nedaugeliui kunigų duota dovana sakyti pamokslus, kurie keltų mintį ir širdį.

Vienas dvasininkas yra palyginęs, kad kunigystė jam – tarsi tarnystė kariuomenėje, kurioje gali padėti žmonėms ir kasdienybėje, ir kritinėse situacijose. Šiandien, tikrojo karo fone, tokios pagalbos mums labai reikia. Todėl atleiskime tiems kunigams, kurie tiesiog pristinga pašaukimo, ir eikime į bažnyčią sustiprėti gerumu, taika, viltimi. Gydantį žodį, net jei ne iš čia tarnaujančio žmogaus lūpų, vis tiek išgirsime.