Kitą sykį buvo toks vienas kaimas. Toks vienas, kokių yra pilna visoje šalyje. Kiekvieną mėnesį prie kaimo kapinaičių smėlėtu keliuku it vėjas atlekia šiukšlinė mašina. Akimirksniu iškrečia į save konteinerį, prigrūstą parudusių chrizantemų, pageltusių spyglių. Pūsteli juodut juodutėlį dūmą, apsisuka pievoje 360 laipsnių kampu 100 km/val. greičiu. Nei labas, nei sudie. Ir dingsta. Iki kito mėnesio.

Vienas to paties kaimo, turinčio mirusiųjų miestą, gyventojas iš artimiausio kiemo po kiekvieno šiukšliavežių vizito kastuvu užkasinėja gilias gilias provėžas, suplėšytos velėnos skiautes glaudžia vieną prie kitos. Tikisi, gal sugis, gal suaugs. Lopo niekieno, kitaip tariant, visų, sudraskytą pievą. Kad būtų gražu, kad akis neužkliūtų ateinantiems prie išėjusių mylimų kapų. Ir ne tik lapkritį, gruodį ar sausį. Čia, kapinėse, nuolat šviečia į dangų, kur, viliamės, nukeliavo mūsų artimieji, žvakių žvaigždelės. Takelis geltonas iki jų išmintas skausmo nešinų gyvųjų ir per speigą, ir per kaitrą, ir lietui lyjant, ir lapams.

Vis galvojame, kad visi valdžioje vagys. Kad vagia iš mūsų. Kad ne mes patys iš savęs

Klausimas ne į temą. Koks turi būti minimalus mėnesio atlyginimas, kad žmogus jaustųsi orus? Kaip Šveicarijoje? Kokie 2 tūkst. eurų? Kad galėtų nusipirkti visko visko ir dar daugiau, nei reikia arba nei įmanoma? Atsakymas ne į temą. Kiek minimalių mėnesio "ačiū" turėtų gauti tas, kuris šiukšliavežės pėdsakus paslepia?

Pas mus nebus kaip Šveicarijoje. Per 30 nepriklausomybės metų profsąjungos kovojo tik už didesnį minimalų mėnesio uždarbį. Ir ką iškovojo? 500 su trupučių eurų? Kurie darbdaviams ir taip per didelė našta. Vis galvojame, kad visi valdžioje vagys. Kad vagia iš mūsų. Kad ne mes patys iš savęs.

Negyvensime čia kaip Šveicarijoje, kol gyvename žemiau dvasios skurdo ribos.