(Ne visai) Šventas Valentinas

Dėžutė su gumine mėšlo krūva viduje. Arba lerva, pavadinta širdį sudaužiusio žmogaus vardu bei sumaitinta alkanoms zoologijos sodo surikatoms. Tai – tik pora iš gausybės originalių paslaugų, skirtų eksams, kurias Šv.Valentino periodu absoliučiai rimtai siūlo Lietuvos bei užsienio verslininkai. Tikrai nenoriu prisiimti visažinės vaidmens ir patarti, kaip gyti po skaudaus išsiskyrimo. Bet, man regis, jei esi tiek nesubrendęs, kad emocijas reiški siuntinėdamas butaforines fekalijas, tai gal ir į suaugusiųjų santykius veltis nereikėtų.

Kartais mėgstu paskaityti garsiojo indų dvasinio vadovo Osho pamąstymus. Nors pastarieji su dabartinės visuomenės įpročiais neretai kertasi kaip vegano Ugniaus Kiguolio įsitikinimai bei Krekenavos mėsinės veikla, minčių pasitaiko naudingų. Štai, pavyzdžiui, pabrėžiamas paradoksas, būdingas daugumai susituokusių (ar šiaip ne pirmus metus drauge esančių) porų. Ilgisi žmonės jau seniai praeityje likusio medaus mėnesio, romantizuoja įsimylėjusius savo žvilgsnius senose nuotraukose, tačiau gyvena tarsi vienas kitą pakenčiantys kambariokai. Ir net nesusimąsto, kad vienas kitu domėtis galėtų ir dabar. Nes žmonės iš fotoalbumų niekur nedingo.

Tik ar nėra taip, kad nenumaldoma neapykanta eksams tėra pykčio sau refleksija? Už tai, kad matei, kaip velniop ritasi jūsų draugystė ir nieko nebandei spręsti. Už tai, kad ir pats nebuvai tobulas.

Nežinau, ar moraline prasme tinka lyginti tokius dalykus, bet, matyt, ne šiaip sau liaudies išmintis turi tokius juokelius: "Jei vyras atidaro žmonai automobilio dureles, nauja arba žmona, arba mašina." Dar, būna, romantiniai santykiai primena išmaniojo telefono įsigijimą. Iš pradžių – laukimo ir troškimo fazė. Paskui, vos išlupęs iš blizgančios dėželės, negali naujuoju pirkiniu atsidžiaugti. Perki dėkliukus, nekiši į kuprinės kišenėlę kartu su raktais – kad tik, neduok Dieve, neįbrėžtum. Paskui palengva iPhone tampa tik kasdiene susisiekimo priemone, nebe technologinės evoliucijos stebuklu. Praeina dar šiek tiek laiko, ir, žiūrėk, jau pats lauki, kol galutinai suskaldysi ekraną, kad turėtum progą pakeisti į naujesnį modelį. Ir, galiausiai, kaip sakoma, čiupt už vadžių…

Liūdnas beviltiškumo jausmas apima matant, kaip kadaise vienas kitą branginę žmonės ne tik kažkur pameta meilę, bet ir ima slapčia (ar net atvirai) vienas kito nekęsti. Kai pasidaro įprasčiau antrąją pusę vadinti durniumi, negu pasakyti kažką malonaus. Kai patogiau jaučiamės siųsdami į visas keturias puses, negu tardami "myliu tave". Kai bičiuliams pilamos visos savojo žmogaus nuodėmės, tikros ir įsivaizduojamos, nesusimąstant, kaip atrodai pats ar pati, jei su tokiu gyveni. Ir kalbu aš ne apie fizinį potraukį, kuris po kiek laiko neapslopsta turbūt tik mažam procentui laimingųjų. O apie manymą, kad su savais elgtis gali kaip chamas, nes jie vis vien niekur nedings.

Greičiausiai kiekvienas porų terapeutas galėtų papasakoti amžinąjį neištikimybės ar skyrybų priešistorės scenarijų. Girdi dieną iš dienos žmogus namuose, koks jis niekam tikęs mazgotė, koks nenusisekęs kvailys ir kuris zoologijos sodo gyventojas. O štai staiga atsiranda kažkas, kam jis visai ne mazgotė, o protingas ir šaunus vyrukas. Arba moteris, jau tapusi savajam tiek neįdomi, kad ir dujokaukę užsimaukšlinusi sulauktų nebent klausimo "Oba, antakius išsipešiojai?" Tada iš kažkur išnyra kitas, kuris ne tik papešiotus antakius, bet ir naują suknelę ar šukuoseną pagiria. Ir štai – posūkis į kairę, dūžtantys indai arba ištikimybė, kuri velkama kaip nepakeliamas kryžius. Iš pareigos. Tyliai nekenčiant.

Nenuostabu, kad galiausiai pabėgus iš tokios katorgos, kadaise mylėtą vyrą ar moterį matai kaip nariuotakojį, vertą nebent tapti gyvūnėlio pietumis. Tik ar nėra taip, kad nenumaldoma neapykanta eksams tėra pykčio sau refleksija? Už tai, kad matei, kaip velniop ritasi jūsų draugystė ir nieko nebandei spręsti. Už tai, kad ir pats nebuvai tobulas. Arba dėl to, kad pasirinkai iš esmės sau netinkantį žmogų. Ir sukandęs dantis kentėjai įvairius pažeminimus, gaišdamas laiką ir nervus, kai seniai reikėjo pavymui užtrenkti duris. Tik štai sau guminės išmatos neatsiųsi. Raktu mašinos nesubraižysi. Ir net velniop pats savęs nepasiųsi. Tada belieka tik bėgti į kitą gatvės pusę, pamačius jį ar ją. Ir tikėtis, kad kitas loterijos bilietas bus laimingesnis. Nes jau tu tai tikrai jo nusipelnei.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
tam "avinui "kuris eis balsuoti: jeigu nenutuoki apie ka rasoma ;;;;tai brisiau,i buda ,,nekiauksek.

zelemunčikas

zelemunčikas portretas
Tikrų tikriausia realybė.Gaila,kad parinkta,o ne pačios išmąstyta ar išgyventa.Jis ar Ji gali tapti ne eksais o lygiais mus supantiems žmonėms tik save nepervertinant ir neišaukštinant laikino kito individo sublizgėjimo.

tai

tai portretas
Psichikos pazeistu zmoniu neisgydysi, ateis mielieji ir jums senatve bet ta senatve gali buti jums psichiatrinej ligoninej arba slaugos namuose, laikas eina....
VISI KOMENTARAI 11
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Parazitavimo šventė
    Parazitavimo šventė

    Tokios gėdingos savaitės šalyje nebuvo nuo tų laikų, kai Aukščiausiojoje Taryboje deputatai nepasidalijo paskyromis "Volgai". Būta tada tokio automobilio, neprilygstančio net "VW Lupo", – V.Bruveris neleis sumeluo...

    21
  • Kas kaltas? Aišku – tik ugnis
    Kas kaltas? Aišku – tik ugnis

    Lietuva global warming (Globalinio atšilimo, liet. k.) fronte išrado greitą ir efektyvų būdą kaip ,,perdirbti‘‘ dėvėtas automobilių padangas. Tiesiog sudeginti... ...

    8
  • Raudonojo klimato atšilimas
    Raudonojo klimato atšilimas

    Legendos byloja, jog kadaise pusę Europos kaustė raudonoji žiema. Ši antgamtinė jėga esą atėjusi iš tolimų Sibiro užkampių, o ją iššaukęs raganius Iljičius Uljanovas (1870–1924), kurio iškamšą Raudo...

    10
  • Reikia pinigų? Jų yra
    Reikia pinigų? Jų yra

    Liūdnai pagarsėjusio "Sekundės" banko, prieš beveik tris dešimtmečius išviliojusio iš piliečių milijonus litų, skandalas aktualus ir šiandien. Jį priminė užvakar Vyriausybės patvirtintas valstybės biud...

    5
  • Kai kritikų nebereikia: stalinistinės tendencijos
    Kai kritikų nebereikia: stalinistinės tendencijos

    Vyriausi Lietuvos žmonės dar gali atsiminti XX a. penktąjį ir šeštąjį dešimtmečius – stalinizmo epochą. Tai buvo laikai, kai būti rašytoju reiškė pavojų gyvybei: už nelojalų komunistinei sistemai tekstą ar...

    5
  • Gerumo estafetės
    Gerumo estafetės

    Neseniai kalbėjome su keliautoju Mariumi Lucka apie atsitiktinumą, padovanojusį jam ne tik kelialapį į turbūt geidžiamiausią festivalį pasaulyje, bet ir naują požiūrio kampą. Vienoje savo kelionių jis sutiko argentinietį, kuris po trumpučio pok...

    6
  • Realus ir subalansuotas
    Realus ir subalansuotas

    "Valstietis" A.Baura (kad ir ką jo pavardė reikštų paprastam rinkėjui) sakė pasitikintis Seimo pirmininku V.Pranckiečiu, todėl ir liko salėje, kai turėjo spręstis pastarojo likimas. O su juo kartu sėdėjo ir V.Vingrienė su A.Vinkum...

    3
  • Bankai užsiima saviveikla?
    Bankai užsiima saviveikla?

    Vis dar negaliu suvokti, ką čia tie bankų atstovai skiedžia apie elektroninės bankininkystės paslaugų "krepšelį" ir kitas paslaugas. ...

    10
  • Kai spindulių per daug
    Kai spindulių per daug

    Jei tai būtų tikra vasara, sakytume – šalta. Bet kai 19 laipsnių šilumos sulaukiame po šalnų ir lietaus, išlindę į saulę krykštaujame: kokia graži bobų vasara! Bet pakalbėkime apie kitokius spindulius – ...

  • Ką kurdų apleidimas Sirijoje reiškia JAV sąjungininkams Europoje?
    Ką kurdų apleidimas Sirijoje reiškia JAV sąjungininkams Europoje?

    Galbūt kurdams reikėjo pavadinti į Idlibą vedantį kelią „Trumpo greitkeliu“. Arba išversti „Sandorio meną“ į kurdų kalbą. Regis, meilikavimas tikrai suveikė Lenkijai, kuri, beveik vienintelė iš Amerikos sąjung...

    2
Daugiau straipsnių