Ne pliuralizmas, o „pliurpalizmas“

Šiaip tai juokinga skaityti spaudoje ir matyti per televiziją mūsų politinių veikėjų kalbas ir kovas. Tačiau kiekvienąkart jas stebint susidaro įspūdis, kad tos kalbos ir kovos yra dirbtinės, skirtos tik žmonėms mulkinti. Neva, pažiūrėkite, kaip mes dėl jūsų, paprastų piliečių, stengiamės, kaip kovojame už jūsų ateitį ir gerovę.

Kai kurie jaunieji politikai (o tai pastebima ir mūsų miesto politiniame gyvenime) net ėmė manyti, jog toks ir yra politiko darbas – bet ką kalbėti. Svarbu, kad tik žmonėms patiktų, o kokia iš viso to nauda, ne taip svarbu. Kartais susidaro įspūdis, kad tiek jau pasinerta į tuos pliurpalus, jog jie ir patys nebesusivokia, ką daro.

Tačiau visi žmonės yra vertinami ne už plepėjimą, o už konkrečius darbus. O tų konkrečių darbų nė velnio nematyti. Kaip nieko gero nebuvo, taip ir šiandien nėra. Viskas tik vaidinimas. Ir visos šnekos apie „nacionalinį investuotoją“ ar jo svarbą taip pat yra plepalai. Jų atidžiai klausosi tik naivuoliai. Esmė čia kas kita. Nieko nėra baisiau, kai valdžia susideda su privačiu kapitalu. Tuomet jau nieko gero iš to nelauk. Jau šiandien aišku, jog greičiausiai bus sukurta sistema, kuri neš naudą ne tik privačiam kapitalui, bet ir patiems valdininkams, sugalvojusiems visą tą „mašineriją“.

Ir vėl matome ir girdime dėl šio reikalo sakomas kalbas, reiškiamas nuomones. Ir visi, kai šneka, atrodo teisūs ir teisingi. Tačiau niekas iš tikrųjų nepaaiškina, kodėl imamasi vieno ar kito projekto, kodėl valstybės vardu imamos beprotiškai didelės paskolos. Niekas nepasako, per kiek laiko jos bus atiduotos ir kiek visa tai kainuos Lietuvos žmonėms. Apie naudą tiems paprastiems rinkėjams irgi niekas neužsimena, nes iki rinkimų dar toli.

Todėl man atrodo, kad nėra nieko blogiau už plepį politiką. Kaip ir apskritai plepiai yra nieko verti, nežiūrint, ar jis būtų per televiziją pliurpalus viešumon leidžiantis profesorius, ar ministras, ar koks nors Seimo narys.

Siūlyčiau žmonėms nebalsuoti ir ignoruoti tuos politikus, kurie visą laiką šmėžuoja televizijos ekranuose, spaudoje spausdinamose nuotraukose. Tokį iškart galima įtarti, jog jis viską daro specialiai. Politiko darbas yra ne pliurpti, o veikti taip, kad žmonėms būtų geriau gyventi. Kas gali pasakyti, ar gyventi Lietuvoje yra labai jau gera? Tikrai jau retas tai gali pasakyti, nes dauguma šalies žmonių vis dar vargsta.

Šiuo požiūriu vis atsiranda norinčių manipuliuoti žiniasklaida, nes vis dažniau pastebima, kad atsiranda reikalaujančių „nušviesti“ tik gėrį ir grožį, paliekant nuošalėje tai, kas blogai. Vien ko verti „tautos patriarcho“, o praeityje buvusio kompartijos sekretoriaus „pasibėdojimai“, kad žiniasklaidoje yra vien tik „negatyvas ir negatyvas“.

Suprantama, politikams ir valdininkams būtų labai naudinga, kad žiniasklaida skelbtų tik apie labai retus jų gerus darbus, o visa kita nematytų. Tačiau taip būtų iškreipta demokratija, paremta kritika ir viešosios nuomonės laisve.

Todėl, mano manymu, žiniasklaida, ypač mūsų miesto, turėtų labiau kritikuoti Klaipėdos valdininkus ir politikus, nenuslepiant nė mažiausio jų blogo darbelio, o ne tik aprašinėti, ką kuris kada sakė, pasakė ir pašnekėjo. „Pliurpalizmo“ pas mus ir taip yra per daug.

Rimantas Alseika