Nauji imperatoriaus drabužiai

Kol jūrų pėstininkai sunkiai skynėsi kelią į priekį sausumoje, jų laivus salą supusiuose vandenyse puolė Dangiškuoju vėju vadinami japonų savižudžiai lakūnai. Jų padaryti nuostoliai buvo tokie dideli, kad pats admirolas Chesteris Williamas Nimitzas (1885–1966) asmeniškai vyko pas sausumos pajėgoms vadovaujantį Simoną Bolivarą Bucknerį (1886–1945) su prašymu, kad šis kuo greičiau užbaigtų operaciją.

Generolas S.B.Buckneris žuvo paskutinėmis mūšio dienomis, birželio 18-ąją, per japonų artilerijos ataką. Jis yra aukščiausią rangą turintis JAV kariškis, žuvęs per Antrąjį pasaulinį karą (1939–1945).

Buvo aišku, kad invazija į pagrindines Japonijos salas, praminta operacija "Olympic coronet" (Olimpinė diadema), turėjusi prasidėti 1945 m. lapkričio 1 d., gali brangiai kainuoti. Buvo ieškoma radikalaus ir greito sprendimo būdo.

Jau trejus metus guviausi protai iš JAV, Didžiosios Britanijos bei Kanados plušo Los Alamoso miestelyje Naujajame Meksike, vykdydami Manhatano projektą.

Mokslininkų užduotis – aplenkti Trečiąjį reichą ir paversti branduolinę grandininę reakciją apčiuopiama galia. 1945 m. liepos 16 d. pusę šešių ryto jų darbo vaisius pademonstruojamas vietovėje, ispanų konkistadorų pramintoje Mirtinu nuotykiu (isp. Jornada del Muerto).

Naujojo ginklo kūrėjams vadovavusio fiziko Juliaus Roberto Oppenheimerio (1904–1967) atokvėpis nuo skaičių ir formulių buvo Tolimųjų Rytų filosofija. Sukrėstas savo tvarinio, jis mintyse nesiliovė kartoti frazės iš hinduizmo šventojo rašto "Bhagavadgytos": "Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių naikintoja."

Nors Trečiasis reichas jau parklupdytas, stringantis Ramiojo vandenyno frontas suteikė galimybę išmėginti šį ginklą realiuose karo veiksmuose. Tarp kandidatų patirti grandininės reakcijos galią buvo ir tradicinės Japonijos kultūros perlas Kiotas.

Rugpjūčio 6 d. maždaug 9 val. ryto Tokijo laiku amerikiečių lėktuvas "Boeing B-29" pavadintas "Enola Gay" (piloto Paulo Warfieldo Tibbetso (1915–2007) motinos garbei) numetė bombą "Mažylį" ("Little boy") ant Hirošimos.

Vos per kelias minutes viena vienintelė bomba nusiuntė anapus tiek žmonių, kiek per kelis mėnesius pražudė intensyvūs Tokijo miesto bombardavimai. Išgyvenusieji šį sprogimą prisimena keistą, itin ryškią balkšvą šviesą, kuri apakino į ją pažvelgusius. Po trijų dienų, rugpjūčio 9 d., lėktuvas "Bockscar" numetė dar vieną bombą "Storulį" ("Fat man") ant kito Japonijos miesto Nagasakio.

Rugpjūčio 15 d. 124-asis Japonijos imperatorius Hirohitas (1901–1989), aistringas jūrų biologijos mėgėjas, radijo eteryje kreipėsi į tautą. Jis apgailestavo, kad karas pasisukęs ne Japonijos naudai, tačiau tvirtino, jog tolimesnis priešinimasis baigtųsi visos Japonijos sunaikinimu (o to protėvių vėlės negalėsiančios jam atleisti). Jis prašė žmonių "ištverti neištveriama" ir vengti pražūtingo emocijų protrūkio.

Imperatoriaus padėtis – dviprasmiška. Japonijos imperatorius, kaip ir dažnas Rytų valstybių valdovas, buvo garbinamas tarsi gyvasis dievas. Ši tradicija buvo gyva nuo Kinijos iki Bizantijos ir Rusijos imperijų bei Sovietų Sąjungos, kur caro (generalinio sekretoriaus) žodis būdavo paskutinis, nes aukščiau valdovo – tik ponas Dievas.

Vis dėlto imperatorius Hirohitas, kaip ir jo protėviai, beveik neturėjo realios politinės galios. De facto Japonijos valdovais dažniausiai būdavo šiogūnai, o Antrojo pasaulinio karo metu valdžia priklausė formalias ministro pirmininko pareigas einančiam generolui Hideki Tojo (1884–1948) bei jo militaristinei chuntai. Kita vertus, imperatorius negalėjo nežinoti apie agresiją ir karo nusikaltimus, Japonijos kariškių įvykdytus jo vardu.

Tą pačią dieną prasidėjo derybos dėl karo veiksmų nutraukimo, o rugpjūčio 19-ąją, Japonijos atstovams atvykus į Filipinų sostinę Manilą, – dėl jų šalies okupacijos. Rugpjūčio 30 d. į Tokiją atvyko pats generolas Douglasas MacArthuras (1880–1964), o rugsėjo 2 d. 9 val. ryto Tokijo įlankoje, laive "USS Missouri (BB-63), oficialiai įteisintas Japonijos pasidavimo aktas, kurį imperatoriaus vardu pasirašė fraką dėvintis užsienio reikalų ministras Mamoru Shigemitsu (1887–1957) su cilindru ant galvos.

Generolas H.Tojo ir jo bendrai, skirtingai nei jų konkurentai iš Sovietų Sąjungos, buvo teisiami už karo nusikaltimus tarptautiniame Tokijo tribunole (1946 m. balandžio 29 d.).

28 teisiamiesiems buvo pateikti 55 kaltinimai. Du iš jų mirė proceso metu, vienas buvo išteisintas, o vienas pripažintas nepakaltinamu.

Rašytojas Shumei Okawa (1886–1957) buvo vienintelis kaltinamasis, nepriklausęs nei valdininkų, nei kariškių sluoksniams. Prieš karą jis save įvardijo dešinės pakraipos antikapitalistu ir propagavo ideologiją, skatinančią susivienyti visus Tolimosios Azijos žmones.

Kaltintojai jį vadino japoniškuoju P.J.Goebbelsu bei vienu didžiausių karo prieš Vakarus kurstytojų, tačiau pats S.Okawa atrėždavo, jog jis tik vertęs bei komentavęs Rusijos filosofo Vladimiro Solovjovo (1853–1900) darbus. Teisme kaltinamasis pasirodė basas, vilkėdamas pižamą, o įpusėjus procesui, ėmė trankyti priešais sėdinčiam H.Tojo per galvą. Gydytojai nustatė, kad S.Okawa‘os smegenys pažeistos sifilio ir ilgalaikio kvaišalų vartojimo.

Imperatorius Hirohitas nebuvo teisiamas ir net neliudijo. Šis sprendimas JAV politiniuose sluoksniuose buvo sutiktas kontroversiškai, tačiau taip pat buvo baiminamasi, kad imperatoriaus baudžiamasis persekiojimas gali turėti nenuspėjamų pasekmių – nuo atsinaujinančių karo veiksmų bei komunistinių jėgų sustiprėjimo salose iki masinės savižudybių psichozės.

Karui pasibaigus, Hirohitas keliavo po šalį tam, kad įkvėptų savo žmones naujam gyvenimui. Minioms jis pasirodydavo tarsi paprastas mirtingasis – su paltu, akiniais ir skrybėle.