Didysis bėglys rastas, tačiau garsiojoje kedofilijos istorijoje dėl to atsirado tik dar daugiau vingių. Taip lakoniškai galima apibendrinti puslapį, kuris po antradienio atverstas Kauno pedofilijos skandalo byloje.

Kraupi žinia – artimieji atpažino, kad šeštadienį bešvarinant Kauno marių pakrantes "Darom 2010" talkininkų aptikti palaikai yra Drąsiaus Kedžio, – Lietuvą apskriejo akimirksiu ir sukrėtė ne mažiau nei spalio 5-osios žmogžudystės ir iškart po jų buvę įvykiai.

Prieštaringai vertinamo kauniečio šeimą prislėgė netektis, kitus, neabejingus šiai ypač painiai istorijai, – slogutis, jog ir šįkart teisėsaugos pareigūnai pademonstravo savo bejėgiškumą. Juk pastaruosius prislėgė jau trečio žmogaus mirtis: neskyrus užtektinai dėmesio pernykščiams D.Kedžio žygiams po teisėsaugos institucijas ir laikraščių, televizijos laidų redakcijas ir jo grasinimams, neišsaugota Violetos Naruševičienės, teisėjo Jono Furmanavičiaus, o dabar – ir D.Kedžio gyvybė. Kiekvieną sykį žudikas buvo greitesnis nei mūsų uniformuoti angelai sargai.

Desperatiški pačių įvairiausių su šia istorija susijusių ir nesusijusių asmenų veiksmai leidžia teigti, kad atveriamas paskutinis šios gėdingos ir visus nuvarginusios bylos skyrius. Po jo turėtų pagaliau paaiškėti, kas yra kas, o trims Lietuvos piliečiams nebereikės gyventi nevisaverčio gyvenimo, kai be asmens sargybinių negalima žengti nė žingsnio iš namų.

Kol nežinoma galutinė ekspertų išvada, neaišku, ar D.Kedžio mirtis – smurtinė ar savižudybė. Tačiau akivaizdu, jog suradę jį dar gyvą teisėsaugos pareigūnai būtų ne tik užkirtę kelią naujai mirčiai, bet ir paėmę į savo rankas svarbią giją, galėjusią padėti atskleisti garsiųjų spalio įvykių Kaune mįsles, o galbūt ir visos istorijos apie (ne)egzistuojantį pedofilijos tinklą tiesą. Dabar belieka prie šių nežinomųjų pridurti naujų "kodėl".

Kodėl aidint teiginiams, kad garsiojo bėglio ieškoma sutelkus visas tautinės teisėsaugos ir "Interpolo" pajėgas, gyvas jis nebuvo rastas, nors ieškota toli už Lietuvos? Ieškota ir net tariamai rasta pėdsakų – Jungtinėje Karalystėje jie buvo jau visai atvėsę, Ispanijoje, sprendžiant iš žiniasklaidą pasiekusios vaizdo medžiagos, – dar karšti. Jei šie ženklai, rodantys kauniečio klajonių kelią, nebuvo klastotės, kaip garsusis bėglys sugebėjo vėl atsidurti Lietuvoje? Kodėl radus palaikus angelams sargams nekilo įtarimų, kad jie gali būti ieškomo bėglio? Kad būtų galima palaidoti neatpažintą, kaip kunigą Ričardą Mikutavičių, kurio nužudymo istorija tapo viena juodžiausių dėmių ant nepriklausomos Lietuvos teisėtvarkos pareigūnų mundurų?

Tikėkimės, prokuratūros tyrėjai sugebės atsakyti į šiuos klausimus – kaip ir paaiškinti visas keistas naujausio nusikaltimo, kurį kažkodėl suskubta traktuoti kaip savižudybę, aplinkybes. Visa tai – teisėsaugos institucijų artimiausių dienų darbai.

Teisingumas ir tiesa, kad ir kokia ji būtų, – to iš teisėsaugos institucijų reikia mums visiems: Laimai Stankūnaitei, Andriui Ūsui, D.Kedžio ir V.Naruševičienės dukroms, taip pat likusiems šalies žmonėms. Be tiesos, kad ir kokia ji būtų, ši byla niekada nebus baigta, o angelai sargai niekada nebeatgaus pasitikėjimo.