Moksleiviai lieka „ant ledo“

Naujausias Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) moksleivių gebėjimų tyrimas rodo, kad pagal visus vertintus kriterijus Lietuvos penkiolikmečių raštingumas ir toliau nesiekia EBPO šalių vidurkio. Dar blogiau yra tai, kad beveik nemažėja itin prastai besimokančių moksleivių dalis. Nors tokie rezultatai labai liūdina, tačiau jie nestebina.

Pirmą kartą Lietuvos moksleivių gebėjimus EBPO vertino 2006 metais, o nuo tol visais metais Lietuva atsiliko nuo EBPO vidurkio. Per 12 metų šiek tiek pagerėjo tik skaitymo gebėjimai, o raštingumas matematikos ir gamtos mokslų srityse net šiek tiek sumažėjo. Apskritai, 2018 metais Lietuva, pagal moksleivių gebėjimus, yra 31 vietoje iš 79 vertintų šalių, ir atsilieka nuo visų kaimyninių šalių, įskaitant ir Rusiją.

Kaip mes sugebėjome daugiau nei dešimtmetį ignoruoti tokią opią problemą ir nerasti jokių sprendimo būdų? Juolab, kad negalime teigti šalia nebuvus gerų pavyzdžių – Estija ne tik lenkia EBPO šalių vidurkį, bet ir nuo 2015 metų išlieka trečioje vietoje pasaulyje.

Kaip žinia, velnias dažnai slypi detalėse. Lietuvoje daug kalbama apie pajamų nelygybę, bet labiausiai akis ir širdį turėtų badyti mokymosi aplinkos ir pasiekimų nelygybė. Lietuvos moksleivių gebėjimų vidurkį žemyn nutempia prasčiausiai besimokantys moksleiviai, nesiekiantys antro iš šešių galimų gebėjimų lygio. Tokių itin prastai besimokančių ir minimalių gebėjimų neįgyjančių moksleivių dalis Lietuvoje yra trigubai didesnė nei Estijoje. Deja, nuo EBPO šalių vidurkio atsiliekame ir pagal geriausiai besimokančių moksleivių dalį. Geriausius rezultatus pasiekiančių moksleivių Estijoje yra kas penktas, Lietuvoje − tik vienas iš dešimties.

Estija atliko bent du svarbius žingsnius, kuriuos užmiršome mes. Pirma – skyrė pakankamai dėmesio ikimokykliniam ugdymui, kuomet vaiko smegenys imliausios, o mokymasis efektyviausias. Antra – atsisakė bet kokios segregacijos, sukūrė mokymosi aplinką, įtraukiančią ir aukštyn patempiančią iš skurdesnės socialinės bei ekonominės aplinkos ateinančius ir prasčiau besimokančius vaikus.

Dalį atsakymų į klausimą, kodėl atsidūrėme tokioje situacijoje, galima rasti, pavyzdžiui, vartant Valstybės kontrolės ataskaitas. Beveik pusė ugdymui skiriamų lėšų atitenka pastatų išlaikymui ir administravimui. Net 40 proc. šalies moksleivių žinias ir įgūdžius turi gilinti padedant korepetitoriams. Lietuvos Konstitucijos 41 straipsnio, garantuojančio nemokamą mokymą bendrojo lavinimo mokyklose, įgyvendinimas čia paskleidžia labai savotišką kvapą. Tariamai nemokamas mokslas Lietuvoje, deja, turi labai didelę kainą, kurią daugelis tėvų sumoka papildomais pinigais, o vaikai – neretai prarastomis gyvenimo galimybėmis.

Dar baisiau atrodo faktas, kad net 35 proc. mokyklų turi jungtines klases – tokias, kuriose mokosi skirtingo amžiaus ir skirtingų klasių moksleiviai. Turbūt nesunku suvokti, kaip nukenčia mokymosi kokybė ir pasiekimai, kai vienoje klasėje sėdi ketvirtokai ir penktokai, besimokantys iš skirtingų vadovėlių, bet vienu metu turintys klausytis to paties mokytojo.

Lietuva turi mažiausias klases Europos Sąjungoje – vienam mokytojui vidutiniškai tenka 8,3 moksleivio. Palyginimui, Estijoje ir Švedijoje vidutinės klasės dydis yra 12,9, o Olandijoje – net 16,9 moksleivio. Panašu, kad ir čia vidurkis slepia esminę problemą. Klasės Lietuvos miestuose dažnai yra perpildytos, kai kur mokytojams tenka dirbti su 30 moksleivių ir dėl to sumažėja galimybės skirti individualų dėmesį ir padėti tiems moksleiviams, kuriems pagalbos reikia daugiausiai. Vidutinis klasės dydis visoje šalyje yra mažas tik todėl, kad turime šimtus pustuščių mokyklų ir pustuščių klasių mažesniuose miestuose ir kaimuose (ten pat atsiranda ir iniciatyva daryti jungtines klases).

Ką daryti? Pradžiai reikėtų nustoti neigti, kad mokyklų tinklas vis dar yra per tankus. Atkūrus šalies nepriklausomybę Lietuvoje gyveno 550 tūkst. 5-14 amžiaus metų vaikų, tačiau iki dabar jų skaičius sumažėjo lygiai per pusę. Tiesa, bendrojo ugdymo mokyklų skaičius irgi gerokai sumažėjo, tačiau neefektyvaus išteklių paskirstymo ir mokymo organizavimo problema išliko.

Pavyzdžiui, yra savivaldybių, kuriose vienam mokiniui tenka net 26 kv. m mokyklos ploto. Palyginimui, didžiuosiuose miestuose vienam moksleiviui tenkantis plotas siekia 11 kv. m. Turbūt nekyla abejonių, kad kai per didelė dalis lėšų skiriama pustuščių pastatų administravimui ir šildymui, o ne mokytojų atlyginimams ir mokymo priemonėms, labiausiai nukenčia moksleivių mokymosi procesas ir jų pasiekimai.

Siūlymas „uždaryti mokyklą“ daug kam skamba makabriškai ir ši tema dažnai yra tabu. Tačiau įsivaizduokite mažos gyvenvietės šeimos pasirinkimą. Pirmasis – vaikai mokysis mokyklėlėje kitoje gatvės pusėje, kurioje yra keliasdešimt moksleivių, kelios jungtinės klasės, nėra motyvuotų ir gerai apmokamų mokytojų, bei trūksta naujausių ir moderniausių mokymosi priemonių.

Antrasis pasirinkimas – mokykliniu autobusu vaikai kiekvieną rytą keliolika kilometrų bus nuvežami į mokyklą, kurioje mokytojų atlyginimai ir motyvacija didesnė, jokių kompromisinių jungtinių klasių, dinamiškesnė, labiau įtraukianti ir motyvuojanti mokymosi aplinka, o klasėse ir laboratorijose mokiniams paruoštos moderniausios mokymosi priemonės.

Kas rinktųsi pirmąjį variantą? Deja, neretai politikai sugeba pažadėti, kad „jokių mokyklų neuždarysime“ ir pristato tai, kaip vietinės bendruomenės pergalę. Tuo tarpu šioje pažadų dalinimo ir faktų neigimo karuselėje labiausiai nukenčia moksleiviai.

Tolimesnis mokyklų tinklo optimizavimas išlaisvintų finansinius išteklius ir padėtų geriau organizuoti mokymo procesą, tačiau tai būtų tik higieninis veiksnys, galintis sumažinti prasčiausiai besimokančių moksleivių skaičių. Nemažai problemų atsiranda ir dėl nepakankamo ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo – ši problema, vėlgi, aktualiausia mažesnėse gyvenvietėse.

Negalima užmiršti ir socialinės, ekonominės ir kultūrinės aplinkos įtakos – skurdžiose, socialinėje atskirtyje gyvenančių šeimų vaikams sunkiau pasiekti gerų rezultatų net pakliuvus į gerą mokyklą. Visų moksleivių pasiekimus gali slopinti ir per ilgos atostogos bei netinkamas savarankiško mokymosi, formalaus ir neformalaus ugdymo balansas. Mokymosi procesas neprasideda ir nesibaigia mokykloje, o mokymosi pasiekimams įtakos turi daugybė veiksnių ir įsisenėjusių bei ignoruotų problemų.

Deja, šis klausimas dešimtmečius niekam nebuvo svarbiausias prioritetas, o daugybė šalies moksleivių tiesiog lieka „ant ledo“. Ant plono ledo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kokio strateginio valdymo reikia Lietuvoje?
    Kokio strateginio valdymo reikia Lietuvoje?

    Gruodžio 4 dieną Vyriausybė pritarė Strateginio valdymo įstatymo projektui ir pateikė jį svarstyti Seimui. Tai nėra pirmoji S. Skvernelio Vyriausybės iniciatyva strateginio valdymo srityje. Pavyzdžiui, 2017 metais įvedus „pokyčių krep&scaron...

  • Etika yra „jerunda“
    Etika yra „jerunda“

    Žaliausias Lietuvos valstietis Ramūnas Karbauskis, save pasiskyręs savo sukurto Seimo Kultūros komiteto pirmininku, teikė gražios vilties. Kad ko ko, o kultūros mūsų šalyje turėsime tiek, jog net patiems bus per daug. Ją net eksportuosime į ...

    3
  • Būstas, kuriame gyveni, negali būti apmokestintas – tai moralinis motyvas, ne ekonominis
    Būstas, kuriame gyveni, negali būti apmokestintas – tai moralinis motyvas, ne ekonominis

    Paskubomis Vyriausybės ir Seimo dauguma siūlo naujus mokesčius, bandant iš vienų atimti ir kitiems pridėti, nors pabaigoje visi mokėsime daugiau. ...

    8
  • Tyrimas: šiemet lietuvių Kalėdos bus ir turtingesnės, ir išmanesnės
    Tyrimas: šiemet lietuvių Kalėdos bus ir turtingesnės, ir išmanesnės

    Šių metų Kalėdoms gyventojai žada išleisti daugiau nei ankstesniais metais. „Swedbank“ Finansų instituto užsakymu atlikta gyventojų apklausa rodo, kad nuo 2016-ųjų metų du kartus iki 20 proc. padaugėjo gyventojų, kurie vie...

    1
  • 2020-ieji – kuklesni, bet neprasti metai investuotojams
    2020-ieji – kuklesni, bet neprasti metai investuotojams

    Šiemet investuotojai akcijų rinkose galėjo džiaugtis dviženkle grąža. Kritus palūkanų normoms, kilo obligacijų kainos. Nors pastaruoju metu rinkose buvo stebima nemažai gerų ženklų, lėtas augimas, pinigų politikos aktualijos ir išl...

  • Valdžią išgelbės kanapės
    Valdžią išgelbės kanapės

    Seimo bufeto sardelių valgytojai visai sulaukėjo. Panteistinės politikos vaidilutei A. Širinskienei išbraukus vieną žodį, planuojama jau apmokestinti ne pirmąkart Lietuvoje registruojamą automobilį, o kiekvienąkart jį registruojant. ...

    7
  • Kalėdiniai stebuklai
    Kalėdiniai stebuklai

    Šiandienos žmones kalėdinė nuotaika užvaldo anksti. Britų statistikos duomenimis, rugpjūčio 19-oji yra ta diena, po kurios ima daugėti "Google" paieškų "Kalėdų Senelis", "dovanos". Na, pas mus rugpjūtis d...

    1
  • Perversmo grėsmė ir politinė krizė Lietuvoje
    Perversmo grėsmė ir politinė krizė Lietuvoje

    O tempora, o mores (O laikai, o papročiai). Taip ir norisi ištarti didžiojo romėnų oratoriaus, politiko ir filosofo Marko Tulijaus Cicerono žodžius matant, kokia kebli padėtis susidarė ne antikinės Romos, bet šių laikų Lietuvos Respubl...

    12
  • Intriga išgaravo?
    Intriga išgaravo?

    Jei jis būtų politikas, dalyvaujantis Seimo rinkimuose, nugalėtoją būtų galima skelbti dar net neatvėrus balsavimo urnų. Vos prieš keturis mėnesius jis išgyveno skaudžiausią košmarą per savo karjerą, bet netrukus sulauks did...

    1
  • Gyvenimas be dramų
    Gyvenimas be dramų

    Japonija, Filipinai, Kongas, Malaizija, Singapūras, Nepalas, Kuba – tai keletas tolimų šalių, kurių kasdienybės akimirkos užpildo Kauno fotografijos galerijos erdvę, kurioje vyksta fotomenininko, vieno pirmųjų Lietuvos alpinistų Romualdo...

Daugiau straipsnių