Minint pavergtųjų tautų išsivadavimo sukaktis žvilgsnis krypsta į ateitį

Pradėsime nuo Lenkijos, šį mėnesį minėsiančios 30 metų sukaktį nuo momento, kai komunistai buvo išstumti iš valdžios per beveik laisvus rinkimus.

Tai prilygo politiniam žemės drebėjimui – ir jis buvo toli gražu ne pirmasis Lenkijoje, didžiausioje ir sunkiausiai suvaldomoje šalyje iš priklausiusių Kremliaus imperijai. Lenkai priešinosi kolektyvizacijai, išlaikė stiprų katalikų tikėjimą ir tautinę tapatybę, taip pat ne kartą buvo sukilę prieš savo valdytojus komunistus.

Triuškinamai laimėti 1989 metų birželį surengti rinkimai atvėrė kelią pirmajai per 50 metų šios šalies nekomunistinei vyriausybei, vėliau panaikinusiai planinę ekonomiką, atkūrusiai teisinę valstybę ir pradėjusiai šalies integraciją į NATO ir Europos Sąjungą.

Jie taip pat suteikė milžinišką postūmį platesnei komunizmo griūčiai, paspartino Vengrijos judėjimą į politinį pliuralizmą ir stagnuojančias šalis, tokias kaip Rytų Vokietija, pavertė verdančiais katilais. Per vėliau tais metais Čekoslovakijoje vykusias dideles demonstracijas buvo garsiai skanduojama: „Nenorim būti paskutinis tvoros baslys!“

Lenkai turi teisę klausti pasaulio, ar jis pripažįsta ir prisimena šių įvykių svarbą. Kitaip tariant, kodėl Vakarai nėra dėkingesni?

Šis klausimas daug atskleidžia. Iš dalies jis kyla iš susitelkimo į savo reikalus. Lenkija iš tikrųjų buvo svarbi, bet ne mažiau svarbios ir kitos šalys bei asmenys. Būtų galima paminėti Andrejaus Sacharovo asmeninę drąsą, Lietuvos Sąjūdį, Estijos Kongresą, Latvijos Liaudies Frontą, Ukrainos „Ruch“ ir daug kitų. Tai nėra indėlio į istoriją olimpiada.

Esu britas ir puikiai visa tai suvokiu. Viena labiausiai erzinančių mano šalies politinių diskusijų klišių yra pareiškimas, kad „1940-aisiais kovojome vieni“. Taip, tiesa, kad mes (kartu su Suomija ir Sovietų Sąjunga) išlikome vienintelės kovojusios Europos šalys, neokupuotos per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau galima suprasti, kodėl tokios valstybės kaip Graikija, Norvegija ar Lenkija, jau nekalbant apie tolimąsias sąjungininkes – pavyzdžiui, Australiją – suirzta, kai jų indėlis į šią kovą atsainiai ignoruojamas.

Tačiau Lenkijoje šis klausimas taip pat kyla iš pernelyg gerai pagrįsto atskirties ir išdavystės pojūčio. Esą Vakarai ignoruoja Lenkijos vaidmenį 1989-aisiais dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jie užmiršo sovietų įsiveržimą 1939 metų rugsėjo 17-ąją, prisidėjo dangstant Katynės žudynes, leido žlugti Varšuvos sukilimui ir Jaltoje atidavė šalį sovietams.

Šis naratyvas visuomet būdavo nenaudingas. Na, o dabar jis yra pasenęs. Lenkija nėra užmiršta Vakarų – ji yra Vakarų dalis. Daugumai žmonių, gimusių po 1980-ųjų, pati „Rytų Europos“ ir „buvusių komunistinių šalių“ idėja atrodo tokia pati keista ir neaktuali, kaip ir kalbos apie „buvusią Austrijos-Vengrijos imperiją“.

Pavyzdžiui, Lenkija tampa pagrindine JAV karine partnere žemyninėje Europoje. Lenkas Donaldas Tuskas pirmininkauja Europos Vadovų Tarybai – tai vienas iš dviejų svarbiausių postų Europos Sąjungoje. Lenkijos ekonomika nuo 1989 metų išaugo trigubai. Kitaip nei visos kitos išsivysčiusios pramonės šalys, ji per pastarąjį ketvirtį šimtmečio nė karto nepatyrė recesijos. Lenkija sukūrė stiprias institucijas, joje klesti pilietinė visuomenė, sėkmingai integruojama iki milijono migrantų – daugiausiai iš Ukrainos. Vidaus politikos nesutarimai gali atitraukti dėmesį nuo šių laimėjimų, bet Lenkija dar niekada nebuvo turtingesnė, stipresnė, laimingesnė arba saugesnė.

Laimei, daugmaž tą patį galima pasakyti apie daugumą kitų buvusių pavergtųjų tautų, švęsiančių savo indėlį į šlovingas šių metų sukaktis.

Kiekviena šalis gali ir turi atsigręžti į savo istoriją – tiek keliančią pasididžiavimą, tiek gėdingą. Tačiau dabartis yra daug svarbesnė, o ateitis – daug labiau jaudinama.