Bet kuriuo atveju F. Castro nesulaukė viešo teismo, jam pasisekė labiau nei nūnai pas Kremliaus vampyrą prieglobstį radusiam buvusiam Sirijos diktatoriui B. al-Asadui, kuris savo šalį valdė kur kas nuožmiau už Kubos komunistą. Šitam veikėjui jo valstybė ir tauta už akių paskelbė mirties nuosprendį. Ir vargas būtų, jei Rusija laikytųsi susitarimo su Sirija dėl nusikaltėlių mainų.
Ir vargiai sirai greitai paseks pavyzdžiu savo kaimynų libaniečių, kurių valstybė tapo pirmąja Artimuosiuose Rytuose, ką tik panaikinusia mirties bausmę. Tad sprukusiam tironui yra ko nerimauti.
Apskritai pasaulio didžiūnams nelengvas metas. Štai paaiškėjo, kad prieš gerą mėnesį, iškilus pasikėsinimo grėsmei, JAV prezidentą iš Turkijos namo teko gabenti slapta, o V. Putinas iš viso saugiai jaučiasi tik keliasdešimt metrų po žeme arba už 6 tūkst. kilometrų nuo Ukrainos sienos. Antra vertus, šią situaciją jie patys ir susikūrė.
O tuo metu milijonai žmonių laukia nesulaukia vienokios ar kitokios bent vieno pasaulio despoto baigties.
Tik kur ta N. N. Talebo „juodoji gulbė“, kai jos taip reikia? Na, jei ne gulbė, tai bent jau atplauktų spiečius medūzų, su kuriomis susijęs netikėtumo veiksnys irgi ne toks jau menkas.
Tai įrodė ir pastarasis atvejis atominėje jėgainėje šiaurės Prancūzijoje, kur teko stabdyti tris reaktorius, kai šie gyviai užkimšo aušinimo siurblius.
Naujausi komentarai