Meditacija papėdėje prie arbatos

Interpretacijos gaires suponuoja rinkinio pavadinimo „Arbata papėdėje“ sandai: arbata ir papėdė. Arbata padeda susitelkti į tylą, joje išgirsti vidinį monologą ir prabilti. Ji užsklendžia regimąjį išorinį pasaulį, nutildo jo triukšmą. Eilėraščių žmogus panyra į savo buvimą prie arbatos, kurios aromatas svaigina išlaisvindamas kūną, suaktyvindamas vidinio pasaulio vyksmą: „atsinešu neišgertos arbatos aromatą / kuris tirpsta kraujyje / tikiu kad panašiai juvelyro rankose lydosi auksas“ – (atsinešu neišgertos arbatos aromatą, p. 57). Arbata „Rytų Azijoje yra ne tik gaivinantis gėrimas, bet ir rafinuotumo ir meditacijos simbolis. (...) Jos negalima gerti paskubomis, būtinas vidinis susikaupimas, dėmesys vidinei bei išorinei harmonijai.“ (1) Šioje arbatos kontempliavimo ceremonijoje atsiveria regėjimas, pakitusios sąmonės būseną įgalina kaljanas: „pro šalį prasklendžia gėlių pardavėja / įgavusi tobulą kaljano dūmo formą (p. 58), smilkalai: „ji / plaukia per katedros aikštę / nuo smilkalų kvapo – tolyn –“ (ta, p. 59), mira: „pakvipo oras mira ir šermukšniais“ (orkestravimas slėnyje, p. 39).

Medituojančiojo vidinė esatis pažadinta, čia, būtyje, išnyra prisiminimai, vaizdai, vaizdiniai. Eilėraščių žmogus išslaptina savo buvimą kalbėdamas, t. y. vesdamas dialogą su savimi ir pasauliu: „tu sakai / toks gyvenimas / atsakau / nuo šio aukščio aižėja sausgyslės“ (sakalo jaukinimas, arba kryčio kryptis, p. 8); „tai kokio dar stebuklo laukti, kokios malonės, kokio / burto, dangau, tu man padovanojai / skaudžiausią skruzdę“ (prieš atsibundant, p. 9).

Atvertis implikuojama eilėraščio formoje: „Jūs apsigaubusi kailinukais bet sušalote mano eilėraštyje – / per daug jame mandarininės druskos? (A fragmentas, p. 55). Poezijoje, kaip meno kūrinyje, sušvinta kalbančiojo esmė – tiesa, kuri gali bet kada pasislėpti, o kartu paslėpti ir tikrąją kalbančiojo esmę: „ant nepažįstamo žiedo – (poezijos / laikinumas) – nepažinus vabzdys – // o kas ta poezija? – / vabzdžio sinusoidė ar žiedo švytuoklė – // iš Dievo / šis nežinojimas, iš nieko“ (ant nepažįstamo žiedo – (poezijos, p. 64). Pažinti save eilėraščių žmogus siekia per santykį, klausdamas: „mano sieloje dykuma / be oazės be palmės be dievo / karvytės miegančios Jūsų šešėlio pavėsyje / ar nesistebite / kad joje nėra net manęs / rašančio šį eilėraštį –“ (tik Jūs žinote, p. 67) ir atsakydamas: „blaškausi tarp skyrybos ženklų – / juk turi būti taškas“ (p. 68). Medituodamas ir kurdamas pokalbį ieško harmoningo santykio su savimi ir su pasauliu, siekia jį atkurti. Tačiau „Kadangi likimas žmogų visada išstumia į išslaptinimo kelią, žmogus, būdamas kelyje, yra visada atviras galimybei siekti tik pastatančiojo išslaptinimo, jį įgyvendinti, ir, juo remdamasis, rinktis visus mastelius.“ (2)

Eilėraščių žmogus „stato“ save, išsislaptindamas čia, dabartyje, būdamas papėdėje. Šis buvimas nėra rezignacija, nors neretai taip gali atrodyti, bet atkuriantis, prikeliantis: „mandarinų ūgliai kailo papėdėje / (...) pramuša sniego plutą“ (mandarinų ūgliai kailo papėdėje, p. 31). Savo esmės atkūrimas prasideda nuo susinaikinimo. Pirmajame rinkinio eilėraštyje vienišas kalnų klajoklis, būdamas arti Dievo, t. y. pažinimo, sudega: „tuose kalnuose / klaidžiojau keturis dešimtis metų / kol užmyniau naktinį / kaprizo drugelį“ (viena žūtis, p. 5). Naktinis drugys – „save pamiršusios sielos meilės dieviškai šviesai simbolis.“ (3)

Kalba eilėraščių žmogus save sunaikina, kad prikeltų. Atsižvelgiant į tai, kad jis tai pakyla sakalo skrydžiu, kad „naktį atsivėrė / lelija“ (prieš atsibundant, p. 9), kad valgo obuolį – pažininimo vaisų, kad „netikėtai jam karas pradingo / tarsi niekada ir nebuvo“ (cukrainėje karo metu pritrūko druskos, p. 18), „visiems meluoju, kad ne / o iš tikrųjų noriu gyventi“ (priežastis, p. 33), tai leidžiasi žemyn: „paukščiai iš dangaus krenta / į mano eilėraščius bet žodžiai / nuo to nepradeda skristi“ (diptikas, p. 19), „ir tikrai nežinau, ar kada bepakilsiu: skaudžiai / nugarą slegia krepšelis su paukščių šešėliais.“ (– – – jau seniai užmiršau, ką turėjau tik šiandien, p. 28), kad bet kurią akimirką gali išsivietinti iš esaties, papėdė simbolizuoja kelio pradžią ir pabaigą. Sinajaus kalnas – apsnigtas, o „režisierius aklas / ir kurčias sufleris“ (žiemos kaukė, p. 42), žmogus vienišas ir jaučiasi apleistas, užšaldyti jausmai, apima sąstingis. Bet dingus vedliui pataria: „kliaukis Dievu ar bite. / atmintį savo / paslėpk dilgėlyne – bitės išsergės, / o Dievas / išsergės tave po liepsnojančiu krūmu“ (dėsnis: kai dingsta vedlys –, p. 92). Pokalbis tęsiamas su Dievu, kuris visada yra, net jei eilėraščių žmogus jo rankos neužgriebia. Tikrovė perversiška, įkaitę jutimai degina elėraščių žmogų.

Kalba eilėraščių žmogus save sunaikina, kad prikeltų. Atsižvelgiant į tai, kad jis tai pakyla sakalo skrydžiu, tai leidžiasi žemyn.

 

 

Ambivalentiškų būsenų kontinuume ir išpažįstama: „kam kitam galėčiau patikėti savo išpažintį, // sakale, / kam kitam –“ (sakalo jaukinimas, arba kryčio kryptis, p. 7), ir ilgimasi, ir laukiama. Laukiama virsmo, bet ne pasyviai – aktyviai, net ir sapno eklektikoje, vizijose, vaiduokliškuose regėjimuose: „žaltvykslių apsupty kalbinu tavo sielą –“ (regėjimas, p. 11). Kalba įdaiktina ir paverčia visa tai regimybe, išgyvenimai įgauna formą, eilėraščių žmogus įsivaizdina save naikindamas. Slapstosi nuo savęs ir nuo pasaulio, vėl iš naujo jį atrasdamas. Jis visada yra pavojuje: „Juo labiau mes priartėjame prie pavojaus, juo labiau pradeda švytėti keliai į gelbstintį pradą, juo problemiškesni tampame mes patys.“ (4). Todėl kalbėjimas gali pasirodyti kaip nuosprendis, neapskundžiamas ir nekvestionuojamas: „jau parašiau testamentą. klausausi tavo dainos / ir bijau pats savęs, / ir nebijau pats savęs, / netikiu savo krauju / ir pasitikiu savo krauju –“ (klaida testamente, p. 63).

Užmarštis gelbsti nuo visiško perdegimo, apakimo, ji – kaip išssukimas nuo hamletiško klausimo: „prisipažįstu jau neatsimenu / kas esu / ir ar esu – abejoju – – – // grąžink tuščią runą – / mirties ir to kas bus po to“ (tuščia runa, p. 46). Vienatvė, nepaisant jos egzistencinio tragizmo, lemia meditaciją ir susikaupimą savyje, savo esmėje, išsigryninimą: „ant karnizo – vienatvės motyvas pusiausvyros mokosi, / kad pakiltų, kai žemės trauka atskils nuo sparnų;“ (– – – jau seniai užmiršau, ką turėjau tik šiandien: p. 28). Eilėraščių žmogus klausiantis: „Nes tik klausimas yra mąstymo pamaldumo ženklas.“ (5) Klausia ir klauso pats savęs ir pasaulio. Klausimas išlaiko santykį kaip kaljano dūmų virvelė nuo senojo delhi iki senojo delhi, nuo romos iki mekos ir nuo mekos iki romos. Šiame hermeneutiniame rate sušvinta praeities retrospekcija ir ateities perspektyva. Čia, dabartyje, žmogus mezga dialogą kaip būtinybę išgyventi, atgimti, pažinti, įžvelgti esmę, kad sušvistų tiesos šviesa.

Mąstydamas eilėraščių žmogus leidžia atsiverti daiktams, jis mato juos kaip ženklus-simbolius, kaip savyje slepiančius prasmę: „pakartosiu – vengiu daiktų kurie neturi istorijos –“ (vieno pavasario fragmentas, p. 22). Visi pasaulio daiktai eilėraščio žmogui prasmingi, jie jam išsipažįsta, nes jis juos kalbina. Poezijos epicentras – pats žmogus, žmogaus santykis, per kurį žmogus atpažįsta save, įvardydamas savo buvimą: „akies / krašteliu užkabinu ant horizonto džiūstančią / savo sielą – neįskaitau joje nė vieno ramaus / atvaizdo, į kurį pasinėręs galėčiau giliai iškvėpti ir / plaukti. ant nugaros.“ (ne senutei vyšniai, krentančiai už lango, ne žydinčiai, p. 54). Melsdamasis sielos dykumoje išmeldžia save ir taip parodo ir išteisina savo buvimą dualistiniame pasaulyje, kuriame gėris ir blogis koegzistuoja ir kuriame slypi tiesa. Ji sušvinta meno kūrinyje, sušvinta poezijoje.

Kalba, kuria kalba eilėraščių žmogus, tampa suprantama. Kalbantysis užsimiršta, o žodis steigia būtį. Kalbos tikrąją būtį „sudaro tai, kas ja pasakyta, o tai yra bendras mūsų gyvenamas pasaulis“ (6). V. Rudžiansko žodis juntamas vidumi, nes taip gali aiškiau suvokti metaforinę, vaizdinę kalbą. „Kalbėti – reiškia kalbėti kažkam.“ (7), žodžiai ir sau, ir kitam parodo kalbamą dalyką vaizdžiai, o tai poetas atlieka meistriškai. „Taigi kalbėjimas priklauso ne aš, o mes sričiai.“ (8), jis nenutrūksta net ir tada, kai pokalbis baigiamas. Dialogo tęsinys – mumyse. Retoriškai paklauskime eilėraščių žmogaus žodžiais: „tai ką dar galėtų apšviesti / eilėraštis?“ (ne senutei vyšniai, krentančiai už lango, ne žydinčiai, p. 54). Kalba atgręžia į save, į savo santykį su savimi ir pasauliu, mintijimui prie arbatos kalno papėdėje.

1 – Biedermann, H. Naujasis simbolių žodynas. Vilnius: Mintis, 2002, p. 39–40.

2 – Heidegeris, M. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1992, p. 234.

3 – Becker, U. Simbolių žodynas. Vilnius: Vaga, 1995, p. 174.

4 – Heidegeris, M. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1992, p. 243.

5 – Ten pat, p. 243.

6 – Gadamer, H.–G. Istorija. Menas. Kalba. Sud. Sverdiolas, A. Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 84.

7 – Ten pat, p. 84.

8 – Ten pat, p. 85.