Marso regionų ministerija

Mums dar nespėjus pradėti darbo, suskambo mano telefonas ir į mane kreipėsi žymus politikas „Išvietės aušra“ partijos vadovas Emilijus Šunaitaitis.

„Ar tu esi tikroji sąjūdžio įkūrėja?“ – grubiai, pfu, norėjau pasakyti, paprastai žmogiškai į mane kreipėsi politikas.

„Klausyk, koročė, man atsiuntė emeilu žinutę Muskas. Jis nori, kad skristume su juo per Vašingtoną ir Maskvą į Marsą atvežti Put-in-o saulės į Lietuvą. Mačiau tu čia, tipo, bandai visokius tekstukus kurti, tai pagalvojau, gal ir tu norėtum jungtis prie chebros?“ – pasiūlė Emilijus, man patvirtinus savąją tapatybę.

Iš pradžių mane klaikiai įsiutino jo vulgarus tonas. Norėjau jam išrėžti, kad esu pagyvenusi dama ir netituluota nepriklausomybės krikštamotė, tačiau, kol mąsčiau, ką atsakyti, mano galvoje sušvito vizija.

Regėjau, kaip mes su Erke Šiukšliniene, Pirdimieru Pirdaičiu ir visais kitais etatiniais Kremliaus pautų glostytojais skrendame į Marsą ir iš jo grįžtame. Kaip sukuriama nauja santvarka, kurioje klesti tikrosios vertybės, anot mano pažįstamo Dziundzvaldo Birkailos, klestėjusios „taribiniais laikais“. Ir kaip paskui man bei kitiems delegacijos dalyviams pristatoma paminklų, prikabinama gatvėse lentelių su mūsų vardais. Ir kaip vėliau įvyksta valstybėje permainos ir nauja valdžia su Landsbergių proanūkiais puola mus keikti bei ragina nuimti paminklus ir lenteles. Ir tada atsistoja kokia nors lituanistė, visą gyvenimą praleidusi tame pačiame Glavlito arba Literatų sąjungos poste, ir sako: „Ji yra geriausia mūsų Sąjūdžio įkūrėja. Ji labai gailėjosi.“ Ir tada visi susikremta, nuliūsta, liaujasi mus keikę, o galiausiai koks nors prezidentu tapęs uzbekų banko reklaminis veidas ima kalbėti apie „vienibę“.

„A tu girdi mane? A klausei, ką pasakiou? Aliuo?“ – suriko Emilijus.

„Aš sutinku“, – atsakiau ir apkvaitusi iš laimės padėjau ragelį. Galiausiai jau kitą dieną mes visi susėdome į lėktuvą ir išskridome tiesiai į Vašingtoną.

Ten nuėjome į Rusijos ambasadą ir sužinojome, kad šioje vietoje, prieš išskrendant į Marsą, bus organizuojamos vestuvės, ir vos atėję į ceremonijos salę pamatėme, kad susirinkusi gausi minia, stebinti prie improvizuoto altoriaus stovinčius jaunuosius.

Netrukus supratau, kad abu jaunieji yra tos pačios lyties, ir gerokai sutrikau, tačiau vėliau mane užklupo dar didesnis šokas, pamačius, kad jaunavedžiai – vengras Viktoras Orbanas, kuris dėvėjo baltą vestuvinę suknelę, ir slovakas Robertas Fico.

Netoli manęs stovėjo JAV prezidentas Donaldas Trampararampas, kuriam aš kadaise išgelbėjau gyvybę per pasikėsinimą Luhanksilvanijos valstijoje, o šalia jo – su geltonu blondinės peruku, už „vatinkos“ įsikišęs du arbūzus bliovė patsai Vladimiras Put-in-ass.

Pasijutau taip pat keistai, kaip tą kartą, kai per Kūčias su draugais intraveniniu būdu vartojome aguonų pieną, tačiau neatrodė, kad kiti žmonės būtų sutrikę ar nustebę.

Kiek vėliau manęs laukė dar vienas sukrėtimas, kai supratau, jog prie altoriaus su pagonių žynio apranga stovi patsai mūsų prezidentas Veganas Bėda kartu su savo vaidilute deive Diana.

„O dabar skelbiu jus putinu ir trampu. Galite pabučiuoti nuotaką“, – pasakė buvęs banko reklaminis veidas jauniesiems.

Ištarus šiuos žodžius, V. Put-in-ass tik dar garsiau pradėjo bliauti ir jo palydovas Donaldinijo tėškė jam į veidą simbolinį antausį.

Atrodė, kad ceremonija bus baigta, tačiau netrukus atsivėrė durys ir visi išvydome Lietuvos politiką Petrą Pupulį. Jis rankose laikė didžiulę guminę dešrą, o jo akys buvo paklaikusiais išsiplėtusiais vyzdžiais.

„Už Lietuva, virai, virai, už Lietuvą!“ – suriko Petras ir, lyg pasiutligės kamuojamas šernas, pradėjo bėgti link jaunųjų.

Vaidilutės pareigas ėjusi deivė Diana išsitraukė laidynę, dar žinomą kaip „ragatkę“, ir įsidėjusi šaldytą koldūną, paleido jį Petrui į kaktą. Petras akimirksniu nukrito, o netoliese manęs stovėjusi E. Šiukšlinienė sukuždėjo P. Pirdaičiui, kad čia, matyt, „toks amerikoniškas piršlio korimo variantas“.

Lenkijos prezidentas Andrejus Fleita kartu su kitais išnešė Petriuką į lauką, ir prasidėjo linksmybės.

„Nebežinau, kas daros, oj, kaip man pilvą pučia... Ir kas mane pripildė, ar žirniai, ar kopūstai“, „Teitai, tu Teitai, tu pagailėk manęs, aš blaivas niekados nelipčiau ant tavęs... Š*dai… Myž*alai… myž*alai“, „Atbėgo Diana... „padarė“ Pupulį... Atbėgo Diana „padarė“ Pupulį“, – naujoviškai perdirbtus „Sveikinimo koncertų“ šlagerius ir nešvankias Algio Ramanausko-Greitai daineles vis bliovė vestuvių fonogramininkai.

Kiek vėliau, jau ruošiantis išlydėti jaunuosius, prie prezidento priėjo Lietuvos premjeras ir kaip mažas vaikas žibančiomis akimis ėmė jį kamantinėti.

„Tai tu man leisi įsteigti regionų ministeriją? Gerai?“ – vis klausinėjo Tintautas Tuluzkas.

„Pažiūrėsim“, – atsidusęs pasakė V. Bėda ir atlaidžiai nusišypsojo.

„Sajuz nerušymych respublic kolchoznik... Kolūkiai naveki sovieckaja TASS...“, – išlydėdami jaunuosius užbliovė vestuvininkai.

„Jau iš Kremliaus ambasados kyla raudoni dūmai. Vatnikų šunaujos sektantai turi naują lyderį! Juo tapo 56 metų milijardierius Elonas Muskas, pasirinkęs religinį Tesla I vardą!“ – plyšavo „Fox“ žurnalistai priešais kameras.

Vedybos baigėsi, o nei į Maskvą, nei į Marsą mes taip ir neišskridome, mat E. Musko raketa „Space Shit“ vėl sprogo nepakilusi iš aikštelės.