Lietuvos mokykla ir pasaulis

Šio forumo tema „Lietuvos mokykla – atvira pasauliui“.

Dviejų dienų forumo programą sudarė keturios akivaizdžios tezės, akivaizdūs faktai: Idėjos migruoja; žmonės migruoja; šiuolaikiniai demografiniai procesai veikia šeimą; jausmas, kad priklausome bendruomenei, su kuria mus sieja bendra tapatybė, vertybės, yra svarbus mums visiems.

Tai buvo forumas apie migraciją. Emigraciją. Reemigraciją. Tai buvo geras diagnostinis  dviejų dienų kalbėjimasis, kaip keičiasi mokykla mokiniams migruojant ir didėjant jų įvairovei, kiek Lietuvos mokykla yra atvira įvairiems mokiniams, kaip mokykla turėtų ugdyti po visą pasaulį pasklindančius tautiečius, ar ji realiai padeda į gimtinę sugrįžtantiems bendrapiliečiams.

Kiekvieną dieną forumas sutraukė po 300 dalyvių. Jame dalyvavo apie 60 Lietuvos mokyklų vadovų, po daugiau kaip 30 mokytojų ir universitetų bei kolegijų atstovų, 40 skirtingų savivaldybių atstovų, dirbančių švietimo srityje. Pusšimtis užsienio lietuvių atvyko iš 24 šalių ir 4 kontinentų (Europa, Šiaurės ir Pietų Amerika, Australija). Jie atstovavo 58 organizacijas – tai lietuvių mokyklos, lietuvių šeštadieninės mokyklos, lietuvių vaikų klubai, stovyklos, bendrijos, centrai, šokių ir dainų ansambliai…

Forumo siekis – atskleisti temas turint minty konkretų žmogų, ne statistinį vienetą, – pasitvirtino. Renginyje – ir čia šio forumo specifika – buvo pristatomi konkretūs asmeniniai atvejai, tokios mini atvejo analizės su pozityviomis ir nelabai patirtimis, su vertingais pasiūlymais, kaip spręsti situaciją, kaip ją apibendrinti, kad būtų galima padėti kitiems.

Matant tokią spalvingą dalyvių įvairovę, galvoje sukosi klausimas  – kiek yra Lietuvų? 

Prie kavos pasikalbėjome su VšĮ „Tarptautinė Amerikos mokykla Vilniuje“ (AISV), veikiančios Vilniuje nuo 1993 m., direktore ir sutarėme, kad mes –  ji ir aš – gyvename skirtinguose Vilniuose, nes kasdien sprendžiame visiškai kitokias problemas dirbdamos toje pačioje švietimo srity tame pačiame mieste. O ką bekalbėti apie kitus miestus, miestelius ir kaimo vietoves…

Australijoje gyvenanti mūsų tautietė, dirbanti taškuose, kur vietinės kalbos nemokantis mokinukas yra kasdienybė, apstulbo, kad iš svetur sugrįžęs lietuviukas dėl nepakankamo kalbos mokėjimo mokykloje patiria rimtas įtampas, net patyčias, ir konstatavo:  „Jūs tikrai neturite rimtų rūpesčių.“

Na taip, toks mokinys neįtelpa į aprašytus Bendrųjų programų ir išsilavinimo standartus, jo mokymosi rodikliai muša bendrus mokyklos reitingus. Tačiau negi tai yra didžioji tragedija?

Emigracija palietė praktiškai kiekvieną Lietuvos šeimą. Ir čia jei ne tragedija, tai bent jau drama.

Tai kaip stiprinti jausmą, kad priklausome bendruomenei, su kuria jus sieja bendra tapatybė, vertybės?

Prezidentė kviečia rinktis Lietuvą, tačiau pripažįsta, kad valstybė turi siekti, kad sugrįžimas ir įsikūrimas turi būti draugiškesnis. Kad visos šalies institucijos, verslas ir su tuo dirbančios nevyriausybinės organizacijos privalo veikti išvien. O kaip? Tą teks patiems išsiaiškinti ir įgyvendinti. Nes klasika primena – skęstančiųjų gelbėjimasis yra pačių skęstančiųjų reikalas.

Galima, žinoma, apsimesti, kad nieko neįvyko – na, dar vienas renginys, surengtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šviesoje. Be fanfarų prasidėjęs, nebus ir išsamiai pristatytas visų vietos medijų.

Tačiau galima įžvelgti metaforą: forumas vyko kalendorinės žiemos ir pavasario sankirtoje. Net ir išrankiausieji dalyviai renginį įvertino kaip sėkmingą. Drąsi pradžia preparuoti nepatogias temas padaryta. Dalis dalyvių susidėlios galvoje planus (nes neturintis plano paprastai susiplanuoja nesėkmę) ir imsis veiksmų. Labai padėtų neformalizuotas, nelozunginis palaikymas valstybiniu lygiu, realiais darbais įrodant, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, kur jis bebūtų, yra svarbus. Tas, kuris išdrįso išvykti, tas, kuris išdrįso pasilikti, ir tas, kuris išdrįso grįžti.