Laisvės be moralės ir atsakomybės nebūna

Jūsų Ekscelencija Prezidente, Ekscelencijos užsienio šalių ambasadoriai, vyskupai, gerbiamoji Seimo Pirmininke, Seimo nariai, Vyriausybės vyrai ir moterys, garbūs Sausio 13-osios minėjimo dalyviai!

Kai sužinojau, kad esame nominuoti premijai, prieš akis iškilo Juozo Zikaro „Laisvės“ statula. Ne tiek ji, kiek aukštas jos pjedestalas su jame įamžintomis kovomis, vedusiomis Lietuvą į laisvę. Dėkoju Lietuvos Respublikos Seimui, kad skirdamas Laisvės premiją „Kronikos“ bendradarbiams pasiuntė žmonėms žinią, jog ginti tikėjimo laisvę reiškia ginti pagrindines žmogaus teises ir siekį būti mąstančiu, atsakingu žmogumi. „Laisvės“ statulos papėdėje regiu visus tuos, kurie nepakluso svetimai ideologijai ir prieš kuriuos vykdytus nusikaltimus viešino „Kronika“.

Ginti tikėjimo laisvę reiškia ginti pagrindines žmogaus teises ir siekį būti mąstančiu, atsakingu žmogumi.

Stebuklas, kad, žinant KGB sekimo mastą, „Kronika“ ėjo septyniolika metų. Sunaikinti jos nepavyko ne todėl, kad leidusieji ar bendradarbiavusieji būtų buvę išskirtinai drąsūs, bebaimiai, turintys ypatingų galių išlikti. Taip nebuvo. Už „Kronikos“ dauginimą ir platinimą buvo nuteista keturiolika žmonių, jų kalinimo ir tremties metus sudėjus kartu už kiekvieną išėjusį „Kronikos“ numerį, o jų – 81, yra sudėta maždaug vienų metų nelaisvės kalėjime ar tremtyje auka... Pasiaukojimas dėl kilnaus reikalo visada anksčiau ar vėliau yra vaisingas. Bet ar to būtų užtekę? Tikrai ne. Tuos metus jautėme ir juos išgyvenome kaip Dovyduko kovą su Galijotu, ir kiekvienas, prisidėjęs prie „Kronikos“ leidimo, galėtų konkrečiais faktais paliudyti apie Apvaizdos ranką, ypatingai juos globojusią pačiais sunkiausiais „Kronikai“ momentais.

Šiandien visus Lietuvos žmones, ypač to laikmečio bendraminčius, noriu sveikinti su pergale – ištikimybė Dievui, Tėvynei, žmogui buvo ir lieka prasminga ir palaiminta.

Pamenu, ūgtelėjusią tėvai mane mokė, jei reikėtų rinktis tiesą ar laisvę, rinktis tiesą: „Nepamiršk, kad per visus amžius žmonės dėl tiesos, tikėjimo, sąžinės laisvės sudėjo labai dideles aukas... Mūsiškės – tik dar vienas lašas skausmo vandenyne. Prasilenksi su tiesa, pasiklysi“, – sakydavo mama.

„Kronikos“ stiprybė – faktai. O tiesos, panašiai kaip ir šviesos, po puodu nepavoši. Tiesoje glūdi laisvės galia, o melo kojos trumpos ir molinės. Žinoma, galima žmogų ir tautas pavergti iš išorės – surakinti grandinėmis ar pančiais, bet aukos jauseną, kuri mus daro bejėgius, prisiimame patys – iš vidaus, jos neįsileisdamas žmogus, nors ir gimęs su grandinėmis, gali būti laisvas. Mat laisvė ir tiesa – Dievo dovana... Krikščioniui tai Jėzus Kristus, liudijęs apie save: „Aš esu Tiesa, Kelias ir Gyvenimas. Tiesa padarys jus laisvus.“

Iš šiandien žinomų pasaulio mąstytojų, o jie – nelyginant senieji pranašai, girdėti perspėjantys žodžiai, kad pasaulyje nyksta pati objektyvios tiesos samprata, kad žmonės turėtų išsigąsti, susimąstyti, nes jai išnykus dėl praktinių sumetimų melas gali tapti tiesa. Manau, kad Sausio 13-oji kiekvienam ir kiekvienai yra geras laikas permąstyti savo santykį su tiesa ir laisve: laisvas nuo ko? Laisvas kam? Laisvės be moralės ir atsakomybės nebūna.

Šiais metais Sausio 13-ąją yra 31 kartas, kai stovime čia ir prisimename... Duok Dieve, kad toji atmintis mumyse ir per kartas neišblėstų. Istorija – sausi faktai. Atmindami mes jiems suteikiame prasmę, o patys įgauname tapatybę. Esame tuo, kuo mus padarė praeitis. Žydų kilmės anglų intelektualas filosofas, teologas, rabinas Jonathanas Sacksas yra sakęs: „Tą palikimą renkuosi saugoti kitų kartų labui, nes, priešingu atveju, be tapatybės, kas aš – dulkė ant begalybės paviršiaus.“

Sausio 13-osios naktį su jaunimo grupe iš Kybartų buvau prie Seimo rūmų, tikriausiai kaip ir dauguma jūsų. Per naktį išgyventa, išjausta, viltasi ir melstasi tiek ir taip, kad atrodė ne naktis, o šimtmetis. Nepaisydami grėsmingos nežinios, kurią stiprino kaustantis šaltis, nerimo ir baimės, agresijos akivaizdoje, dvasios vienybę ir jos jėgą tiesiog apčiuopiamai jautėme: už tiesą ir laisvę buvome pasirengę žūti. Šiandien, kaip ir kasmet, susirenkame ne žūti, o gyventi, kad žuvusiųjų auka įgautų prasmę, kad tik ji, Lietuva, būtų laisva ir teisinga... kad joje žmogui būtų gera gimti ir augti. Užbaigti savo kalbą noriu to paties J.Sackso žodžiais:

„Mylėkime savo artimą. Mylėkime ateivį, išgirskime šauksmą to, kurio kiti negirdi. Išgelbėkime vargstantį iš jo vargų. Rūpinkimės visų orumu. Paskatinkime turintį daugiau, nei jam reikia, dalytis savo palaima su tais, kurie turi mažai. Pamaitinkime alkstantį, priglauskime benamį, pagydykime sergantį kūnu ir dvasia. Kovokime su neteisybe, kad ir kas ją darytų ir kad ir kam ji būtų daroma... Tai moraliniai, ne ekonominiai ar politiniai dalykai. Tačiau be jų laisvė negyvuos. Moralė nėra pasirinkimas. Ji – būtinybė. (...) kartais, gelbėdamas kito kūną, išgelbsti savo sielą.“

Pretenzingai neklauskime, ką man davė laisvėje gyvenimas. Klauskime – ko iš manęs nori gyvenimas ir ką aš jam galiu duoti?

Nuo savęs norėčiau palinkėti, kad kaip tą lemtingąją Sausio 13-osios naktį jautėme vieni kitus, taip ir šiandien jaustume. Kad mūsų rūpestį savimi labiau ir sparčiau keistų rūpestis mumis, nes be tvaraus „mes“ nebus ir tikro „aš“.

Su LAISVE!