„Tai, kad kreipiuosi į jus kaip į draugą, nėra formalumas. Aš neturiu priešų. Mano gyvenime pastaruosius 33 metus buvo užsitikrinti visos žmonijos draugystę, susidraugauti su žmonėmis, kad ir kokia būtų jų rasė, odos spalva ar įsitikinimai. (…) Kreipiuosi į jus žmonijos vardu, kad liautumėtės kariavęs“, – per 1940-ųjų Kūčias, pačioje Trečiojo reicho klestėjimo viršūnėje, kai kone visa Europa naciams buvo po kojomis ir jie jautėsi nenugalimi, fiurerį pasiekė M. Gandhio laiškas iš Indijos – šis indų aktyvistas, pripažįstantis tik taikias kovos formas, bandė patarti A. Hitleriui nekariauti, kitaip tariant, jis kreipėsi į žmogėdros gerąją pusę.

O, šventasis naivume, anot šviesaus atminimo čekų nacionalinio didvyrio J. Huso. Beje, M. Gandhis atsakymo nesulaukė.

Vis dėlto epistolinis žanras gyvas ir šiandien, kalbant apie pasaulines diplomatines pastangas ir toliau ieškant žmogėdrų gerųjų pusių. Maždaug prieš savaitę į Aliaską, kurios gyventojai aiškiai parodė esantys nepatenkinti, kad būtent jų valstija pasirinkta „istoriniam“ kremlinių vizitui, pasižmonėti pagaliau atsibeldusiam garsiausiam nūdienos žmogėdrai buvo įteiktas pirmosios Jungtinių Valstijų ponios laiškas.

Ji prašė paleisti pagrobtus ir iš gimtosios šalies prievarta išvežtus Ukrainos vaikus, dabar laikomus Rusijoje.

„Esate tinkamas šiandien įgyvendinti šią viziją vienu rašiklio brūkštelėjimu“, – rašė pirmoji ponia.

Tik štai bėda – žmogėdros nepajėgūs suvokti jiems skirtų laiškų turinio.