Kur pasuks Italijos laivas?

Europos Komisijos (EK) rūstybę Italijos populistų vyriausybė užsitraukė visų pirma dėl to, kad 2019 m. biudžete numatytas gerokai didesnis biudžeto deficitas nei rekomenduotas EK ir nei buvo planuotas ankstesnės vyriausybės. Italijos valdžios sektoriaus skola jau ir taip siekia daugiau nei 130 proc. BVP, ir pagal šį rodiklį Europos Sąjungoje (ES) Italiją lenkia tik Graikija. Išaugęs skolinimosi poreikis ir toliau didintų valdžios sektoriaus skolą ir keltų riziką šios skolos tvarumui. Sustiprėjus dvejonėms dėl Italijos vyriausybės įsipareigojimų laikytis fiskalinės drausmės, Italijos vyriausybės skolinimosi 10 metų laikotarpiui kaina nuo šių metų gegužės pradžios išaugo dvigubai ir yra netoli 4 metų aukštumų.

Tačiau Italijos politikai nesutinka koreguoti biudžeto, argumentuodami tuo, kad didesnės viešosios išlaidos yra būtinos norint išvesti Italiją iš užsitęsusios letargiško ekonomikos augimo stadijos. Italų nepasitenkinimas ekonomine situacija ir noras matyti greitus sprendimus yra suprantami. Šalies pragyvenimo lygis, matuojamas BVP, tenkančiu vienam gyventojui, yra toks pat kaip ir prieš 19 metų, kai šalis įstojo į euro zoną. Be to, Italija ES išsiskiria aukštais skurdo rodikliais, didele pajamų ir regionine nelygybe, aukštu nedarbo lygiu, ypač tarp jaunimo. Ir nors italai pagrįstai pyksta, kad pastaraisiais metais buvo palikti vieni spręsti milžiniško imigrantų srauto problemas, visgi ekonomikos augimo iššūkiai yra labiausiai susiję su vidiniais veiksniais − daugybę metų trunkančiu prastu šalies valdymu ir nepatrauklia investicine aplinka.

Tad pagrįstai abejojama, ar didesniu išlaidavimu italų vyriausybei pavyktų pasiekti ekonomikos proveržio. Kai kurios planuojamos išlaidos, pavyzdžiui, bazinės pajamos skurdžiai gyvenantiems asmenims, suteiktų tik vienkartinį stimulą ekonomikai. Visgi net ir šį trumpalaikį teigiamą impulsą greičiausiai kompensuotų griežtesnės finansinių institucijų skolinimo sąlygos įmonėms ir namų ūkiams. Nemažą Italijos bankų sektoriaus turto dalį sudaro Italijos vyriausybės obligacijos, tad smunkant šio turto vertei, skolintis bankams tampa vis brangiau, o galimybės atremti finansinius nuostolius menksta. Auganti skolinimosi kaina gyventojams ir šalies įmonėms taip pat turėtų neigiamo poveikio šalies ekonomikos augimui. Tad šalies viešiesiems finansams tektų susidurti su dar didesniais iššūkiais, o tai sukurtų dar didesnį spaudimą šalies bankams. Toks uždaras ciklas tarp bankų ir šalies vyriausybių vadinamas „doom loop“.

Šiuo metu Italijai labiausiai reikia struktūrinių reformų, kurios pakeltų ekonomikos augimo potencialą. Net ir didesnis deficitas galėtų būti toleruotinas, jei jis būtų nukreiptas įgyvendinti tokias priemones, kurios galėtų paskatinti ekonomikos potencialo augimą ir taip užtikrinti spartesnį tvarų ekonomikos vystymąsi ir skolos mažėjimą. Tačiau taip reikalingos mokesčių, darbo santykių bei viešojo sektoriaus reformos, kurios paskatintų investicijų ir produktyvumo augimą šalyje, populistų vyriausybei nėra prioritetas. Priešingai, italai ketina atšaukti kai kurias ankstesnes reformas ir, pavyzdžiui, vėl sutrumpinti pensinį amžių. Toks žingsnis vienoje sparčiausiai senėjančių ES visuomenių turėtų neigiamo poveikio ekonomikos augimo galimybėms ir šalies finansams. Italijos viešųjų išlaidų senatvės pensijoms ir šalies BVP santykis jau dabar yra didžiausias iš visų EBPO šalių.

Tad panašu, jog politinius dividendus Italijos valdantieji pasirinko kaupti ne sudėtingais ir dažnai nepopuliariais sprendimais, o išnaudodami Briuselio demonizavimą. Visgi EK greičiausiai nebus linkusi nusileisti, kadangi tai padidintų ir kitų ES šalių norą lanksčiau traktuoti ES fiskalines taisykles. Visgi tuo pačiu griežtas EK tonas bei drausminamųjų priemonių taikymas, pavyzdžiui, „perviršio deficito procedūros“ pradėjimas ir dėl to galbūt atsirasiančios finansinės baudos, rizikuotų padidinti antieuropietiškai nusiteikusių politinių jėgų pergalę kitąmet vyksiančiuose Europos Parlamento rinkimuose.

Labiausiai baiminamasi, jog Italijos vyriausybės atsisakymas laikytis fiskalinės drausmės gali paskatinti reitingų agentūras sumažinti šalies skolinimosi reitingą ir lemti tolesnį finansų rinkų spaudimą vyriausybės skolinimosi kainai. Tai galiausiai galėtų sukelti valstybės skolos krizę, kurios užkratas galimai pasklistų į kitas pažeidžiamas euro zonos šalis. 2010 m. prasidėjusi euro zonos skolų krizė pareikalavo Graikijos gelbėjimo nuo bankroto, tačiau tokia situacija šiandien būtų neįmanoma dėl nepakeliamo Italijos skolos dydžio ir galimai dėl politinės valios stokos kai kuriose euro zonos valstybėse kreditorėse, ypač Vokietijoje. Italijoje kilusi skolų krizė galėtų sukelti ir valiutos krizę, o tai greičiausiai reikštų Italijos pasitraukimą iš euro zonos.

Visgi norisi tikėti, jog blaivaus proto bei dialogo keliu bus galima išvengti šio blogiausio scenarijaus. Net jei situacija ir toliau eskaluosis, gali būti, jog populistų vyriausybė paseks Graikijos pavyzdžiu, taps nuosaikesnė ir sutiks su reformomis. Taip pat negalima atmesti ir to, kad situacijai pablogėjus ši vyriausybė žlugs ir ją pakeis nauja technokratinė vyriausybė. Gali būti ir taip, jog ši situacija atneš ir teigiamo postūmio Europos valstybių vadovams siekiant susitarti dėl būtinų euro zonos reformų. Europos valstybių lyderiai paprastai yra linkę sudėtingus sprendimus pasiekti tik spaudžiami ypatingų aplinkybių − gali būti, kad paaštrėjusios Italijos problemos kaip tik ir sukurs dirvą tokių sprendimų priėmimui.