Kuo serga mūsų švietimas?

Vėluojanti bendrojo lavinimo mokyklų reforma, bado akcijas dėl mokyklos išlikimo rengiantys mokytojai ir nelegaliai besimokantys vienuoliktokai Vaižganto vidurinėje mokykloje, kalbos apie ketinimus uždaryti Vilniaus universiteto Kauno humanitarinių mokslų fakultetą, kažkokiais muzikos mėgėjų klubais virstančios muzikos mokyklos, kuriose pamokos trunka vos 22 minutes... Kyla mintis, kad švietimo sistemą krečia kažkokia karštinė.

Neviltį varantys faktai nepadeda susivokti, kur glūdi viso to šaknys. Ar kalta ekonominė krizė, ar kažkas blogai sudėliojo švietimo sistemos reformos gaires, ar vėl kažkaip ne taip suveikė sistemoje dirbantieji? Dialogo, bandančio konstruktyviai spręsti problemas nesigirdi, kaltųjų, atrodo, irgi nėra. Kaip ir norinčiųjų ką nors keisti.

Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys:

Kai kalbame apie mažo amžiaus vaikus, svarbu, kad mokykla būtų kaip įmanoma arčiau namų. Tai logiška ir neišvengiama. Bet kai kalbame apie viršutinę pakopą - 11 ir 12 klases, pagal programas reikalinga centruoti švietimą. Tai ekonomiškai logiška. Tektų pripažinti, kad Kaunas mokyklų tinklo pertvarkymo prasme daug diskutavo, tačiau gana ilgai sprendimai nebuvo priimami. Kiti miestai jau yra ženkliai nuėję į priekį. Galbūt dėl to ši problema Kaune dabar skausmingesnė. Nesakyčiau, kad tai susiję su ekonomine krize. Asmeniškai nesu įsigilinęs į konkrečios Kauno Vaižganto vidurinės mokyklos situaciją. Reikėtų atkreipti dėmesį, kaip sprendimai buvo priimami vietoje, pačiame Kaune. Šiame procese tiesiog reikia daugiau diskusijų, daugiau žmonių turėtų dalyvauti priimant sprendimus. Kitos savivaldybės gana sunkiai, bet šituos dalykus susitvarkė. Švietimo skyriaus ir ugdymo specialistai turėtų atsakyti, ar nebuvo toje mokykloje norinčių mokytis vaikų, ar yra kitos priežastys. Kita vertus, jeigu mes priimame bendrus susitarimus, reikia jų laikytis. Jei pradėsime daryti kažkokias išimtis, atsidursime situacijoje, kuri neleis judėti į priekį. Kaune tikriausiai atsirastų ne viena mokykla, kuriai pritrūko kelių vaikų. Precedentai šiuo atveju nėra gerai, bet įmanomi.

Kalbant apie neformalaus ugdymo įstaigas, leiskite pabrėžti, kad tai yra savarankiška savivaldybės funkcija. Čia jau reikėtų patiems kauniečiams sėsti ir ieškoti sprendimo.

Dėl Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto negalėčiau komentuoti, nes esu atsakingas už bendrąjį lavinimą.

Kauniečiai šiandien nesiskiria nuo kitų miestų. Reikia daug diskusijų ir labai aiškių sprendimų, kurie paskui turi būti vykdomi. Kitu atveju kyla įtampos ir normaliai dirbti nebeįmanoma.

Per pastaruosius kelerius metus švietimo išlaidos šalyje taip sparčiai augo, kad dabar pripažįstame - mes, švietimiečiai, taip pat turime būti solidarūs su visuomene. Algos kituose sektoriuose mažėja žymiai daugiau. Gal nespėjome pasidžiaugti gerbūviu, bet taupymas neturi liesti kokybės dalykų ir ugdymosi rezultatų. Koncentruojant švietimo paslaugas ir efektyviai naudojant lėšas, nebus taupoma ten, kur kiltų pavojus. Turime nepamiršti - vaikų skaičius mažėja.

Ona Visockienė, savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo pavaduotoja:

Sąlygos formaliam mokymuisi sudarytos. Gimnazijose šiuo metu yra beveik trys šimtai laisvų vietų. Vaikai tikrai gali rinktis ir gauti kokybišką ugdymą. Kalbant apie Vaižganto vidurinės mokyklos situaciją, šiuo metu nevyksta pamokos vienuoliktokams, kadangi vykdomas vasario mėnesį priimtas miesto tarybos sprendimas neformuoti vienuoliktųjų klasių. Mokytojai nebeveda pamokų. Mokiniams siūloma pasirinkti artimiausią mokyklą, kur jiems patogu, arba gimnazijas. Su vaikais kalbama, mūsų skyriaus specialistai lankosi šioje mokykloje, mes situaciją sekame. Prašant bendruomenės atstovams, buvo suteikta galimybė mokyklai surinkti reikiamą mokinių skaičių. Vyriausybės nutarimas reglamentuoja, kad vienuoliktas klases leidžiama formuoti esant ne mažiau kaip 50 vaikų dviejose klasėse. Jie kvietė mokinius iš kitų mokyklų, tačiau mokinių skaičius nepasipildė. Nemanau, kad vaiko ar tėvelių pasirinkimą galima perkalbėti, kad jis eitų ar neitų į tą mokyklą. Yra daug faktorių, kodėl Kaune vėluoja mokyklų tinklo pertvarka. Yra didelis bendruomenių pasipriešinimas reformai. Dėl to pagal reformos nuostatas žengti į priekį sunku. Reforma vyksta ne pirmus metus. Labai daug su bendruomenėmis diskutuota seniūnijose, mokyklose ir gimnazijose. Gimnazijų vadovai pritaria tokiai pertvarkai. Savivaldybėje yra sukurta darbo grupė, tariamasi dėl veiksmų. Gal problema ir dėl to, kad Kaunas yra labai didelis miestas, didelis mokyklų tinklas. Sunku atsakyti. Gal vis dėlto reikėjo ryžtingesnių sprendimų anksčiau, nes kai kuriose mokyklose bandyta grįžti atgal.

Mokslo metams nespėjus įsibėgėti, Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjas Antanas Bagdonas nuo rugsėjo 7 d. iki rugsėjo15 d. atostogauja. Apie švietimo problemas mieste su juo pasikalbėti nepavyko.

Giedrius Kuprevičius, kompozitorius:

Aš esu absoliučiai nepajėgus ką nors keisti. Esu tik Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, galiu tvarkytis tik savo fakultete. Tvarkausi, kaip sugebu, ir kol kas išsisukam iš didesnių bėdų. Tas beprotybės viesulas, kuris siaučia Lietuvoje, mano protu yra nesuvokiamas. Nematau jokių argumentų, kodėl reikėtų taip sujaukti sistemą, kelti sumaištį ir paniką, įtampą, lyg kas būtų smarkiai kažkokių žolelių apsivalgęs. Šaknys glūdi gerbūvyje, kuris staiga nutrūko.

Ir tada žmonės pradeda laipioti per tvorą ir ieškoti obuolių pas kaimyną. Tai lietuviams būdingas dalykas. Kol nėra karo, kol veikia vandentiekis, aš nesigilinu, nes turiu įdomaus kūrybinio darbo, kur vyksta įdomūs procesai. Universitete taip pat šiuo metu gana stabili situacija, džiaugiuosi dirbdamas KTU. Kai kas nors tiesiogiai pradės trukdyti dirbti ar kels nereikalingą pavojų, aš turbūt tą pačią akimirką trauksiuosi į kūrybinį darbą.

Tikrai nebandysiu nieko daryti, nes prieš šitą jėgą pasirodyti neturiu tiek ginklų. Gal kažką galėtų pakeisti velnias arba Dievas, ar jų bendra sąjunga. Net nežinau. Ministerija ir vietos valdžia viena į kitą baksnoja nuolat ir daug metų. Nieko naujo. Ir abi pusės visą laiką teisios. Matyt jiems reikėtų susėsti ir labai rimtai vyriškai pasišnekėti, o ne atidėlioti, svarstyti, sudarinėti darbo ar ginčų grupes, kurios nepriima jokių sprendimų. Dabar tik ant popieriaus viskas gerai. Man susidaro toks liūdnas vaizdas, kad žmonės, kurie dirba valstybinį darbą, absoliučiai užmiršo valstybę ir joje gyvenančius piliečius. Tai yra skaudžiausia.

Tai, kas vyksta Seime, partijose ir partijėlėse, yra tokia menkuma, toks nykumas. Žmonės, kurie pašaukti tvarkytis, padėti piliečiams įveikti vietines ar didesnes problemas, užsiima intrigom ir drumzlėm. Galiu nuraminti, kad tai vyksta ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje. Tiesa, mokytojai Europoje nebadauja, šito nėra. Didelės dramos čia nėra. Ligoniui būna paūmėjimas. O paskui - arba pasveiksta, arba ne. Sergam, bet vis tiek parduotuvėse pilną žmonių, automobilių tiek, kad nepraeisi. Ir tų žmonių pilna ne ten, kur reikia. Į pesimizmą nepuolu, bet man šiek tiek apmaudu, kad tenka gyventi tokį laikmetį, kada mes galėjom ir tą pačią krizę išnaudoti teigiamai.

Taip daro japonai, norvegai. Prigalvota daug visokių dalykų, kad žmonėms būtų suteikta vilties ir galimybių. Pas mus tas valstybės pinigų rinkimas nežinia kam labai keistas. Labai sunku dirbti, kai kasdien keičiasi nurodymai. Kare ir fronte tokia taktika būtų pražūtinga. Mus iš karto pavergtų, kas, beje, dabar ir vyksta.