Tradicija labai nesikabinėti prie politikų išsilavinimo siekia dar Atgimimo laikus, kai dalis Kovo 11-osios vėliavnešių buvo dėl represijų nuosekliai studijuoti negalėję rezistentai, partinių mokyklų absolventai ar ūkiškus technikumus baigę provincijos aktyvistai. Tinkamo diplomo stoką kompensuodavo praktinės valstybės valdymo pamokos ar studijos pavadinimą ir turinį nesyk keitusiame Minsko aukštosios milicijos mokyklos Vilniaus padalinyje.

Šiandien situacija kita. Lietuviškų magistrų pilni Norvegijos žuvų fabrikai, ką bekalbėti apie bent kiek svarbesnius valdžios kabinetus. Tad išsilavinimo kokybės ir diplomų santykis tokia slidi tema, kad įrodydama, jog geras bakalauras labiau vertas ministro portfelio nei prastas keliskart magistras, Evelina Dobrovolska laimėtų ne tik asmeninę pergalę. Gi su antruoju reikalavimu, lūkesčiais įvaizdžiui, bus gerokai kebliau.

Įrodydama, kad geras bakalauras labiau vertas ministro portfelio nei prastas keliskart magistras, Evelina Dobrovolska laimėtų ne tik asmeninę pergalę.

Hillary Clinton savais plaukų aksesuarais jau aplaužė nerašytas oficialiųjų renginių taisykles. Kuo savo intymiausias kūno vietas puošia planetos įtakingiausieji – apskritai niekas nežino. Tačiau viešai tatuiruotę demonstruojanti ministrė (-as) ar prezidentė (-as) – Vakarų pasaulyje vis dar tabu. Ši situacija labiau susijusi ne su elitarizuota viešojo protokolo estetika, bet su kūno ženklinimo tradicijomis.

Kartu su kitais skausmą keliančių procedūrų rezultatais tatuiruotės visada reiškė priklausymą tam tikrai bendruomenei. Visuomenės atstumtųjų, karių, maorių lyderių, jakudzos ar kuriai nors narų brolijos specializacijai. Sprendžiant iš piešinių banalumo, gerai pusei Vakarų visuomenės tatuiruotės seniai tik mados reikalas, tačiau pirmajai pažymėtajai Lietuvos ministrei tikrai nebus lengva įrodyti, kad, pačios žodžiais, jos nekonvencionalumas niekaip necharakterizuoja jos profesinių įgūdžių. Ir tepadeda jai Charleso Bukowskio siela bei nemirtingosios "Metallica" dainos.