Kultūrinė diplomatija: kaip nepaskęsti globalizacijos vandenyne?

Kaip žinome, kultūrinė diplomatija nėra visiškai naujas reiškinys: tarp šalių, valstybių ir tautų ji egzistuoja jau daugelį amžių. Vis dėlto moderniosios formos, kuriomis naudojamės šiandien, yra nulemtos dviejų valstybių modelių – Prancūzijos ir JAV. Prancūzija daugiau dėmesio skiria nacionalinei kultūrinės diplomatijos vizijai, o JAV – globaliajai. Tai liudija neseniai įvykę abiejų šalių prezidentų pasisakymai.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, 2019 m. dalyvaudamas ambasadorių konferencijoje Paryžiuje, pabrėžė kultūrinės diplomatijos svarbą prancūzams, teigdamas: "Esu tvirtai įsitikinęs, kad santykis su pasauliu praturtina mūsų tautą." JAV pamažu taip pat gravituoja link tautiškesnės sampratos. Nors ji kol kas atrodo dar neišsivysčiusi ir keista, bet šiame kontekste pakanka prisiminti įvairių komentarų sulaukusią JAV prezidento Donaldo Trumpo frazę, viešai ištartą Niujorke esančioje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje: "Ateitis nepriklauso globalistams, ateitis priklauso patriotams."

Ką gi reiškia tokia tezė? Iš pradžių ji gali atrodyti gąsdinanti, bet esu įsitikinusi, kad kultūrinė diplomatija yra glaudžiai susijusi su patriotizmu, kuris tebelieka svarbus tiek prancūzams, tiek amerikiečiams, tiek lietuviams. Vis dėlto nesusipratimai dažnai atsiranda tada, kai patriotizmas klaidingai tapatinamas su nacionalizmu.

Jei remsimės Jeilio universiteto profesoriaus Timothy Snyderio garsiąja knyga "Apie tironiją", atrasime aiškią skirtį tarp nacionalistų ir patriotų. Mokslininkas teigia, kad nacionalistas kenčia nuo apmaudo lygindamas save su kitais, todėl "ragina mus būti blogiausia mūsų versija, o tada tvirtina, kad esame geriausi". Na, o patriotui tenka sunki pareiga "rūpintis realiu pasauliu, kuris yra vienintelė vieta, kur jo šalis gali būti mylima ir palaikoma". Būtent todėl, mano požiūriu, kultūrinės diplomatijos profesionalai pagrįstai gali būti laikomi savo šalių patriotais par excellence.

Lietuva taip pat turi pasirinkti savąjį kultūrinės diplomatijos modelį. Kaip ir daugelis kolegų, galiu mesti akmenėlį į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (URM) daržą. Skaitant tiek jų dokumentus, tiek įvairias strategijas, matyti, kad tas modelis nėra iki galo pasirinktas. Kitais žodžiais tariant, mes nesekame nei Prancūzijos pavyzdžiu, labiau puoselėdami savo nacionalinę kultūrą, nei JAV pavyzdžiu, siekdami didesnio globalumo. Mes tiesiog trypčiojame vietoje, niekaip negebėdami apsispręsti, kokia ta mūsų vizija turėtų būti.

Dabartinė politika yra paremta tam tikrais istoriniais naratyvais. Buvo labai liūdna girdėti prof. Aušros Park mintis, kad tarptautiniame moksle Lietuva garsėja tik vienu – holokausto tragedijos – naratyvu. Vis dėlto, žvelgiant į Lietuvos istoriją, mes turime ir kitų naratyvų, kurie būtų svarbūs ir verti plataus aptarimo tarptautinėje erdvėje. Šiame kontekste kalbu ir apie partizaninį pasipriešinimą, miško brolių fenomeną, kuris galėtų būti puikus naratyvas ir įkvėpimas. Nepabijosiu pasakyti – ir kitoms tautoms. Taip pat yra ir rezistencinis pasipriešinimas, kuris dar ne iki galo suvoktas bei įvertintas. Turiu omenyje tiek Algirdo Juliaus Greimo mintis, tiek ir katalikų veiklą sovietmečiu, "Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" leidybą. Apie tai, deja, pasaulinėje akademinėje erdvėje yra beveik visiškai nežinoma.

Jeigu norime būti įdomūs pasauliui, pirmiausia turime įsisąmoninti, kas esame mes patys.

Kuo tai svarbu diplomatijai? Atsiminkime, kad diplomatija nėra kuriama ant kokių nors iš oro sukonstruotų pamatų. Kartais nepagrįstai viliamasi: "Štai mes dabar ateisime, sukursime dirbtinę istoriją ir save parduosime arba pristatysime." Jeigu norime būti įdomūs pasauliui, pirmiausia turime įsisąmoninti, kas esame mes patys.

Kodėl keliu šį klausimą? Visai neseniai man teko dėstyti kultūrinės diplomatijos kursą studentams. Susirinko gabūs studentai, studijuojantys verslą, ekonomiką, tarptautinę politiką, ir pradėjome drauge aiškintis, kokie Lietuvos diplomatijos istorijos faktai jiems žinomi, kokios asmenybės atpažįstamos. Turiu konstatuoti, kad tokios asmenybės kaip tėvas ir sūnus Lozoraičiai dar šiek tiek atpažįstami. Na, o jeigu kalbėsime apie Oskarą Milašių arba Vytautą Antaną Dambravą, kitas garsias mūsų diplomatijos figūras, netgi mūsų šalies viduje jaunimui jie, deja, tebelieka nežinomi. Taigi, konstruoti kažkokią dirbtinę tapatybę užsieniui mes negalime, nes tai nebūtų prasminga. Pirmiausia turime tikrąją tapatybę atkurti savo pačių viduje. Tik paskui jau galėsime deramai pristatyti kitiems savo istorinius naratyvus.

Trečias aspektas – tai santykiai su lietuviais, gyvenančiais užsienyje. Specialiai nevartoju žodžio "išeivija" ar "diaspora", nes turime suprasti, kad mūsų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – labai mažai. Norime to ar ne, bet gyvendami Lietuvoje ar už jos ribų visi tampame kultūros diplomatais. Bendraudami kaip dėstytojai su užsienio studentais, mes pristatome lietuvišką kultūrą, o užsienyje gyvenantiems lietuviams jau savaime ir labai natūraliai tenka šis uždavinys – atstovauti Lietuvai. Gaila, kad Užsienio reikalų ministerija dar nepastebi, jog minėtą sritį reikia kur kas giliau ir aktyviau plėtoti.

Kalbant apie informacijos sklaidą, pritariu prof. A.Park, kad diplomatinės informacijos sklaida vyksta vangiai. Apie kultūrinę diplomatiją kalbėti sudėtinga, kadangi jokių išsamių dokumentų dar neparengta. Bet netgi informacijos internete sklaida yra labai fragmentiška. Tik visai neseniai buvo sukurtas URM tinklalapis, skirtas istorinei ir kultūrinei diplomatijai. Tačiau ten pamatysite labai trafaretiškas žinutes: buvo aplankyti kokie nors iškilių užsienyje mirusių mūsų žmonių kapai arba suorganizuota vienokia ar kitokia kultūrinė programa. Jame nėra nei programų, įtraukiančių jaunimą ar mokslininkus, nei akademinės bendruomenės įdirbio diplomatijos srityje pristatymo.

Tikėkimės, kad plačiau įsijungus ir lietuviams, esantiems Lietuvoje, ir lietuviams, gyvenantiems užsienyje, mes kartu galėsime tą pelkę išjudinti. Šiam proveržiui pasiekti tikrai labai reikia visų jūsų paramos ir aktyvaus įsitraukimo. Dažnai nutinka, kad mes susirenkame, padejuojame, bet taip nieko ir neįvyksta ar net pasigirsta gėdingų įžvalgų, kad geriau nieko nedaryti, negu daryti. Tad kviečiu visus daryti reikalingus ir prasmingus darbus diplomatijos srityje.

Pranešimas skaitytas Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume