A. Kubilius: tai ir mūsų karas

EP – už maksimalias sankcijas

– Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ragina ES imtis 100 proc. sankcijų Rusijai stabdyti, o ne atskirų sankcijų paketų. Kokių iniciatyvų imasi EP?

– V.Zelenskis neslepia priekaištų ES, kad ji vis dar neįveda Rusijos ekonomikai maksimalių sankcijų. Vienos iš jų turėtų būti orientuotos į Rusijos energijos išteklių embargą. Į rusiškų anglių, naftos ir dujų importo į ES neatidėliotiną stabdymą. Kiekvieną dieną už tai sumokama po 800 mln. eurų, kitaip sakant, tiesiog įdedama Putino režimui į kišenę.

Josepas Borrellis, Europos Komisijos (EK) pirmininkės pavaduotojas ir ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio ir saugumo reikalams, yra palyginęs, kad ES per mėnesį nuo karo pradžios Rusijai sumokėjo 23 mlrd. eurų, o Ukrainą parėmė tik apie 2 mlrd. eurų. Milžiniškas skirtumas. Taip nebegali tęstis.

EP tą klausimą mes nuosekliai keliame nuo pat karo pradžios. Pradėti galima nuo naftos, nes rusišką naftą nesunku pakeisti nafta iš JAV ar arabų šalių. Už naftą Rusijai sumokama net 70 proc. tos milžiniškos sumos.

Didelėmis pastangomis mums su Liaudies partijos frakcija ir su bendraminčiais iš kitų frakcijų pavyko pasiekti, kad balandžio pradžioje EP priimtoje rezoliucijoje dėl Ukrainos yra nuostata, jog visiškas Rusijos energijos išteklių draudimas turi būti įgyvendintas nedelsiant. EP nusistatymas šiuo klausimu yra labai tvirtas. Tačiau sprendimus dėl sankcijų priima Europos Vadovų Taryba (EVT), kurioje ES šalims atstovauja jų prezidentai ar premjerai. EVT vis dar nesugeba priimti reikiamo sprendimo, nes dalis šalių narių priešinasi. Tarp jų, deja, yra ir Vokietija, viena iš ES lyderių.

Todėl kartu su darbu EP, ruošiant rezoliucijas, subūriau parlamentarų pasaulinį tinklą „United for Ukraine“ (liet. Susivieniję dėl Ukrainos). Jam priklauso per 30 šalių parlamentarų – ES šalių, JAV, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos, net Grenlandijos. Mūsų tikslas – įtikinti Vakarų šalių, pirmiausia didžiųjų šalių, vyriausybes remti svarbius Ukrainai dalykus.

Vienas iš pirmųjų mūsų veiksmų ir buvo pasiekti, kad EP pritartų politiniam sprendimui dėl naujų sankcijų Rusijai. Su didele susivienijusių parlamentarų delegacija lankėmės Ukrainoje. Delegacijoje buvo ir senosios Europos atstovų – ispanų, prancūzų, vokiečių. Jie buvo ypač sukrėsti to, ką pamatė Bučoje ir kitose vietose, kuriose vyko civilių gyventojų žudynės.

Yra nuostata, kad visiškas Rusijos energijos išteklių draudimas turi būti įgyvendintas nedelsiant.

Kitas mūsų vizitas vyks Berlyne. Sieksime įtikinti Vokietijos parlamentarus ir vyriausybės narius, kad priešinimasis sankcijoms yra nepriimtinas daugumai europiečių. Dar kovo pradžioje prancūzų kompanija Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje atliko visuomenės nuomonių apklausą, kuri parodė, kad dauguma rinkėjų palaiko Ukrainą ir remia sankcijų įvedimą Rusijai. Net 80 proc. palaiko Ukrainos narystę ES. Vadinasi, problema yra ne piliečiai, o politikos lyderiai, neapsisprendžiantys dėl maksimalių sankcijų.

Ukraina jau birželį gali tapti ES kandidate

– Jūsų įžvalga, koks ir kada bus sprendimas dėl ES kandidatės statuso Ukrainai suteikimo?

– Tam reikia bendro EVT politinio sprendimo. Neapibrėžta, kokius kriterijus turi atitikti šalis kandidatė, viskas priklauso nuo ES šalių narių apsisprendimo. Pagal susiklosčiusią tvarką EK vertins Ukrainos padėtį, jau pateikė jai klausimyną. Kaip sakė V.Zelenskis, į jį atsakyti užteks vienos dienos. Kaip girdėjome iš EK pirmininkės Ursulos von der Leyen, EK savo vertinimą planuoja pateikti birželio mėnesį. Taigi tempas gana geras.

Tačiau vienas dalykas vertinti Ukrainos padėtį iki karo ir visai kitas – po karo. Po karo jos ekonomikai atkurti reikės labai didelės paramos. Tam reikės Rusijos reparacijos, žalos, kurią Ukrainai padarė Rusijos kariuomenė, įvertinimo. Atstatymas, kuriam reikės labai daug lėšų, – vienas dalykas. Kitas – kad Ukrainos įstatymai ir institucijos atitiktų ES standartus.

Tačiau karo akivaizdoje ES šalių sostinėse turi būti suvokta, kad kandidatės statuso Ukrainai suteikimas yra labai svarbus politinis sprendimas. Taip būtų parodyta, kad Ukraina nevieniša, kad atliepiamas Ukrainos siekis integruotis į Vakarų bendruomenės šeimą. Tikiuosi, kad jau vasaros pradžioje Ukraina taps kandidate į ES nares.

Du frontai

– Karą Ukrainoje esate pavadinęs mūsų karu. Kodėl?

– Vadinu mūsų karu, nes, mano manymu, Putino karas su Ukraina yra karas su Ukrainos pasirinkta integracija į Vakarus ir demokratinio vystymosi kelią. Tai iššūkis visam demokratiniam pasauliui. Tuo karu Putinas testuoja Vakarus – mobilizuosimės ir padėsime apsiginti Ukrainai ar paliksime vienišą? Ar šiek tiek padedame, bet stovime nuošalyje? Ar manome, kad patogus kasdienis gyvenimas, pigi nafta ir dujos yra svarbiau nei kovojančios Ukrainos reikalai?

Todėl kartoju, kad turime suprasti: tai mūsų karas. Karo fronto linijoje stovi ukrainiečiai, bet ir mes turime mobilizuoti savo išteklius, kad padėtume jiems karo lauke, o sankcijomis Rusijos ekonomikai priverstume Kremlių savo invaziją stabdyti.

Mes, Lietuvos politikai, turime matyti du šio karo frontus. Vienas yra pačioje Ukrainoje, kuriai labai reikalinga parama ginklais, o kitas – Vakarų šalių sostinėse. Čia turime burti įvairias Ukrainos palaikymo koalicijas.

Manau, ES po šito karo turėtų būti žymiai stipresnė ir imtis lyderystės geopolitikoje, sprendžiant kontinente saugumo problemas ir rūpinantis kaimynais – nesvarbu, ar tai būtų Balkanų, ar Rytų partnerystės šalys, ar Rusijos demokratinė transformacija.