Krašto apsaugos reformos riboto mąstymo spąstuose

Pasak ministro Anušausko, tokia pertvarka leistų 2027-aisiais metais šauktinių skaičių padidinti nuo 3,8 iki 5 tūkstančių per metus. Be to, atsirastų trijų mėnesių šaukimas, kurio metu būtų gaunami tik baziniai mokymai, studijas baigusiems jaunuoliams.

Lietuva visai atsisako planų įvesti visuotinį šaukimą?

Prieš gilinantis į tokio siūlymo detales, reikia įvardinti esmę – tokia reforma reiškia, kad net ir 2027-aisiais dar neplanuojama Lietuvoje turėti visuotinio vyrų šaukimo, bet ir toliau bus tęsiamas „loterijos“ principas. Vadinasi, net ir vykstant karui Ukrainoje, Lietuva neturi politinės valios ir sveiko proto iš tikrųjų susirūpinti savo kaip valstybės išlikimu ir kelti bent kiek ambicingesnius tikslus krašto apsaugai.

Galima kiek nori kalbėti apie kariuomenės profesionalizaciją bei „mažą, bet piktą“ kariuomenę, tačiau faktas lieka toks, kad mums gintis tektų nuo kur kas didesnio priešo. Jeigu mes iš tikrųjų norime apsiginti, o ne tik imituojame tokį siekį, reikia daryti tai, kas būtina – dėti visas pastangas, kad pagaliau rastųsi visuotinis šaukimas ir būtų pereinama į visuotinės gynybos modelį, nepaliekant to tik profesionaliems kariams. Mes nesame valstybė su dideliu gyventojų skaičiumi, kad galėtume sau leisti krašto gynybą pavesti tik profesionalams. Mums būtina skubiai keisti ribotą biurokratinį mąstymą ambicingu ir iš ties Lietuvos išlikimą per amžius tikslu keliančia visuotinės gynybos koncepcija.

Dažnai teigiama, kad šaukimo „loterija“ yra pritaikyta prie mūsų kariuomenės infrastruktūros ir kitų pajėgumų, o visuotinį šaukimą šiuo metu užtikrinti esą yra neįmanoma. Tuomet kyla klausimas, kodėl tai įmanoma Estijoje, Suomijoje ar Švedijoje, kurių skiriamos lėšos krašto apsaugos sistemai yra panašios ar mažesnės nei Lietuvos? Pavyzdžiui, Estijoje šaukiami visi vyrai, tarnyba trunka 8 (standartas) arba 11 (specialistams) mėnesių.

Ko mums trūksta, ką turi estai, suomiai ar švedai? Infrastruktūros? Tai statykime ją, tam nereikia stebuklingų investicijų. Instruktorių, puskarininkių, karininkų? Atlikime analizę, kaip galima šią padėtį pataisyti ir ką darome prasčiau nei estai. Panašu, kad trūksta ne techninių prielaidų, o valios jas keisti. Juk jeigu būtų buvęs politinis sprendimas ir valia, kariuomenė jau seniausiai galėjo pasirengti visuotiniam šaukimui, pastatyti infrastruktūrą ir investuoti į reikiamų specialistų rengimą. Tačiau kariuomenės planai nėra rengiami atsižvelgiant į pasvarstymus ir diskusijas, kol nėra aiškiai apibrėžto ir artikuliuoto sprendimo. Kariuomenei reikia aiškaus sprendimo ir pavedimo iš krašto apsaugos ministerijos iki tokių ir tokių metų pasiruošti visuotiniam šaukimui, tuomet bus sudarytas planas ir, žinoma, bus pasiruošta. Jeigu tai galima estams, nėra jokių pasiteisinimų, kodėl negalima mums. Juolab, kad dabar, vykstant kruvinam karui Ukrainoje, mūsų visuomenės palaikymas visuotiniam šaukimui tikrai būtų didesnis nei bet kada anksčiau.

Būtina aktyviojo rezervo reforma

Antras svarbus klausimas, kurį galima iškelti Krašto apsaugos ministerijai – o kur aktyviojo rezervo reforma? Kol kas matomi tik maži žingsneliai trumpinti šaukimo laiką ir šiek tiek padidinti šauktinių skaičių, t. y. užtikrinti kiek didesnį, bet prasčiau parengtą aktyvųjį rezervą. Ir tai viskas? Aktyviojo rezervo rengimo sistema Lietuvoje dabar praktiškai neveikia. Kartas nuo karto – geriausiu atveju kartą į kelis metus – rezervistai pašaukiami atnaujinti įgūdžių, bet to tikrai nepakanka, kad jie būtų pasirengę be ilgo paruošimo stoti ginti Tėvynės. Be to, rezerve esantys kariai nėra priskirti jokiems vienetams, jų skirstymas prasidėtų jau prasidėjus karui, būtų daug betvarkės, kariai būtų skirstomi iš anksto neįvertinus jų turimų kompetencijų ir kur jie geriausiai tiktų. Būtina jau dabar sukurti rezervo rengimo sistemą, kuomet rezervistai būtų šaukiami gerokai dažniau ir tinkamai apmokomi, taip pat būtų iš anksto priskirti į konkrečius vienetus ir konkrečias pozicijas bei būtent šiose pozicijose įgūdžius ir atnaujintų (taip įgytų ir šiokią tokią karinę specializaciją).

Turėtume kalbėti ne apie laiką, o apie rezultatą ir tikslus, kurių siekiame.

6 ar 9 mėnesiai?

6 ar 9 mėnesius trunkanti tarnyba – labiau techninis klausimas. Turėtume kalbėti ne apie laiką, o apie rezultatą ir tikslus, kurių siekiame. Pirmiausia reikia apsibrėžti, kokį karį ir iki kokio lygmens siekiame parengti, kokius įgūdžius jam suteikti, o po to galime kalbėti, kiek laiko reikia visam tam suteikti ir įsisavinti. Tačiau viena yra akivaizdu – dabar, kaip teigiama, karo prievolės laikas yra trumpinamas ne todėl, kad iš principo kažkas būtų blogai su dabartine sistema, o todėl, kad karo prievolę galėtume pašaukti daugiau asmenų. Toks mąstymas vėlgi yra ribotas ir žalingas – negalime supriešinti kokybės su kiekybe. Būtina kalbėti apie maksimalią šauktinių parengimo kokybę ir TUO PAČIU visuotinį šaukimą.

Šiuo metu šauktiniai 6 mėnesius aktyviai mokosi, rengiasi ir įgauna reikiamus bazinius individualius įgūdžius bei rengiami veikti iki skyriaus-būrio lygmens. Likusius 3 mėnesius jie paskiriami tarnauti į konkretų dalinį, kur vykdo labiau kasdienes funkcijas ir budėjimus, gyvena pagal karišką rutiną. Krašto apsaugos ministerijai paskelbus apie karo prievolės reformą, netruko pasigirsti balsų, teigiančių, kad dabartinė tarnyba per ilga, šauktiniai paskutinius tris mėnesius „stumia laiką“ ir todėl šis laikas nereikalingas. O kodėl nesvarstoma palikti 9 mėnesius, bet atsisakyti paskutinių trijų mėnesių tarnybos daliniuose ir visus 9 mėnesius skirti aktyviam karių rengimui? Ar tai neužtikrintų geresnės karių parengimo kokybės?

Dar vienas naujadaras – 3 mėnesių tarnyba studijas baigusiems jaunuoliams. Per šiuos 3 mėnesius geriausiu atveju bus galima išmokyti visiško minimumo, tik bazinių individualių įgūdžių. Tai geriau negu nieko, bet nė iš tolo neprilygsta naudai, kuri būtų gaunama užtikrinant visuotinį – tiek studijuojančių ar aukštojo mokslo diplomą jau turinčių, tiek nestudijuojančių – šaukimą. Ir vėl visuomenė skirstoma į dvi dalis, lyg pareiga ginti Tėvynę ne visiems būtų vienoda. Tokia sistema dar labiau iškreips ir taip jau nesąžiningą „loterijos“ sistemą, o labai daug naudos iš 3 mėnesių nebus – apmokytieji netruks pamiršti šiuos įgūdžius, nes jie nebus spėję įsitvirtinti ir nebus reguliariai atnaujinami, nes neturime gerai veikiančios aktyviojo rezervo sistemos.

Lietuvos nacionalinis saugumas eilinį kartą atsidūrė riboto, biurokratinio mąstymo spąstuose. Bijoma galvoti nors kiek ambicingiau, sprendimai priimami taip, tarsi būtume daug gyventojų turinti valstybė, galinti remtis vien profesionalia kariuomene. Daug investuojama į profesionaliosios kariuomenės modernų apginklavimą, bet kad ir kaip gerai ji būtų apginkluota, ji yra stipriai per maža. Tokį patį dėmesį būtina pradėti rodyti itin plataus ir gerai veikiančio rezervo formavimui. Tik remdamiesi visuotine gynyba galime išlikti, kuomet susidursim su kur kas gausesniu priešu.