Kokį pasaulį regime?

Daugumai fizikų jie atrodė nesuderinami. Kai požiūriai skiriasi kaip visiškai nesuderinami, tuomet ir gali būti, kad tikrąjį vaizdą atskleidžia tiktai kartu – tai kvantų mechanikos pionieriaus danų fiziko Nielso Bohro papildomumo principo esmė. Ją supratus, pasimatė galimybė suderinti dalykus, atrodančius nesuderinamais: priežastingumą ir atsitiktinumą, tolydumą ir diskretiškumą, šviesos, kaip dalelių, ir šviesos, kaip bangų, savybes ir kt.

Visais laikais buvo, apstu ir dabar, priešybių, kurios gali egzistuoti tik veikdamos kartu: vyras / moteris, gėris / blogis, pliusas / minusas, diena / naktis, šilta / šalta, rūgštu / saldu, arti / toli, šviesu / tamsu, didelis / mažas, ugnis / vanduo, dangus / žemė, Dievas / Velnias ir t.t. Velnias taip pat yra Dievas. Prancūzų antropologas, indoeuropiečių kultūros tyrinėtojas Georges'as Dumezilis (1898–1986) suformulavo išvadą, kad beveik visuose indoeuropiečių mituose viešpatauja du Dievai kūrėjai, o jų tarpusavio santykiams daugiau būdingos varžytuvės, o ne antagonizmas. Du Dievai ne tiek kovoja vienas su kitu, kiek vienas kitą papildo. Nevienodai elgdamiesi ir veikdami, jie saugo pasaulio tvarką, t.y. darną. Indai pasaulio tvarką vadina Rita. Jų mitologijoje šie Dievai – tai Mitra ir Varūna. Mitra artimas lietuvių Dievui ar Saulei, o Varūna – mūsų Velniui ir vandenims.* Dangus, arba Dievo pasaulis, ir pragaras, arba Velnio erdvė, yra ant vienos ašies.**

Susidaro įspūdis, kad jau šimtmetį, ypač pastaruosius kelis dešimtmečius, mokslo atstovai bando užvaldyti žinių kūrybos monopolį.

Kai sąveikauja skirtingos darną kuriančios jėgos, gimsta gėris. Blogis – darnos nebuvimas, kai nepajėgiama jos kurti. Tradicinėje baltų namų puošyboje gausu dvynių simbolikos: stogų lėkiuose – žirgeliai, antlangiuose, verpstėse – paukščiai. Šis simetriškas dvilypumas – simbolis dviejų skirtingų darną kuriančių ir viena kitą papildančių jėgų. Jaunieji, kad būtų laimingi, suvalgydavo dvilypį obuolį ar slyvą, buvo tikima, kad besinešiojantį kišenėje dvilypį riešutą lydės sėkmė. Dvilypis, kitaip – keimeris. Keimaruotis – tai susipinti, susituokti. Šeimos pagrindas – dviejų priešybių, papildančių viena kitą, sąjunga.

Nors šiandien tebevyrauja Aristotelio įtvirtintas penkių jutimų modelis (turime regą, klausą, uoslę, galimybę lytėti ir jausti skonį), jų priskaičiuojama kelios dešimtys. Jaučiame fizinę pusiausvyrą, judėjimo pokyčius, neteisybę, pašaipą, nuoširdumą. Mažų taigos ar džiunglių tautelių atstovai turi puikų geografinės krypties pojūtį, išminčiai – gyvenimo kelionės krypties. Visi mūsų pojūčiai, taip pat ir tie, kurių esant net neįtariame, papildo vienas kitą aplinkos suvokimo proceso metu. Dirginant tik vienos iš juslių jutimo organą, atsiranda skirtingi jusliniai įspūdžiai. Tai fiziologinė sinestezija. Asmenys, patiriantys garsų spalvas, jų skonį, regimąjį lytėjimą ir kitus pojūčių susiliejimus, vadinami sinestetikais. Psichiatrijoje sinestezija yra viena iš haliucinacijos formų. Visais laikais žmonės ieškojo būdų, kaip patekti į kelių pojūčių susiliejimo būsenas. Šiandien, deja, šamano ar druido šokį su jį lydinčiais besikartojančiais garsais, ritmingu kvėpavimu ir dėmesio koncentracija keičia įvairiausių cheminių skystalų, biralų ar uostalų įvairovė.

Pojūčių susiliejimo atspindžių gausu kasdienėje kalboje: spalvą kartais vadiname rėkiančia, garsą – gręžiančiu, balsą – aksominiu, saldžiu ar kitokiu. Pirmas pavyzdys atspindi regos ir klausos susiliejimą ar vienas kito papildymą, antras ir trečias – klausos ir lytėjimo, ketvirtas – klausos ir skonio. Žodžiai „virpa“, „žėri“ yra tokie pat geri vizualinių įspūdžių atitikmenys, kaip „čik trak“ ar „pušku pušku“ – akustinių įspūdžių. Daugeliui žmonių būdinga regos sinestezija: geltona ir oranžinė spalvos jiems sukelia šilumos pojūtį, o mėlyna ir žalia – šalčio.

Gal bethovenai matė garsus, o bachai jautė jų skonį bei kvapą, gal niutonai girdėjo Žemės trauką, o einšteinai matė iškreiptą erdvę ir keliavo laike, gal da vinčiai, išgirdę paslaptingas šypsenas, jas perteikė daugumai labiau prieinamu vaizdiniu, o stebuklingu kūju pasinaudoję van gogai nukalė tik jiems vieniems matomas spalvas? Visiškai aišku viena, kad bet kuris iš genijų savo veiklos viršūnėje pasaulį suvokė dėl labai plačios vienas kitą papildančių pojūčių paletės.

Patirtis pranoksta kalbos galimybes, todėl kuriamą ir transliuojamą vaizdinį papildome gestais, mimika, žvilgsniu, kalbos ritmo, balso tono kitimais, fizine, psichologine ir kitokia poza bei daugeliu kitų išraiškos būdų. Kiek iš jų vienu mostu nubraukė nuotolinė patirties perdavimo forma? Kokią patirtį pamokos / paskaitos metu turėtų perduoti mokytojas / dėstytojas: akademinę, profesinę, praktinę, gyvenimišką, egzistencinę? Vien tik kalba, nors ir papildyta vaizdais, neperteiksime visko, ką galėtume duoti tiesiogiai, lygiai kaip žvelgdami į pasaulį vien moksliniu žvilgsniu, nesusidarysime visa apimančio jo vaizdo.

Šiuolaikiniam mokslui, išpažįstančiam pažinio seką – problema, hipotezė, eksperimentas, rezultatai, išvados – tik 400 metų. Susidaro įspūdis, kad jau šimtmetį, ypač pastaruosius kelis dešimtmečius, mokslo atstovai bando užvaldyti žinių kūrybos monopolį, ant savo munduro klijuodami privilegijuoto pasaulio pažinimo modelio etiketę. Ramina tai, kad tarp mokslininkų yra ne vienas, matantis pasaulį ne vien pro mokslo akinius. Štai ką apie mokslinio pasaulėvaizdžio ribotumą sako Vilniaus universiteto profesorius Naglis Kardelis: „Dauguma vadinamojo mokslinio pasaulio vaizdo besilaikančiųjų mirtingųjų gyvenime vaikšto ratais ir klupinėja lyg akli. Tokiame pasaulyje, kokį jiems atskleidžia minėtas pasaulėvaizdis, neįžvelgdami savo būties prasmės, jie neregi jame ir orientyrų, kurie pajėgtų suteikti kryptį jų gyvenimo kelionei... Idant iš tiesų regėtume pasaulio vaizdą, nepakanka stebėti vien tai, kas yra pasaulyje. Pasaulį būtina išvysti kaip visumą, bet ne iš jo vidaus, o tartum iš išorės – iš pasaulį pranokstančio konteksto perspektyvos. Mokslas pasauliui tokio konteksto neįstengia nei atverti, nei pats sukurti“.***

Vienas svarbiausių kvantinės fizikos kūrėjų austras Erwinas Schrödingeris (1887–1961), pastebėjęs arogancijos gaidą ne mažiau ryškesnio kolegos amerikiečio Richardo Feynmano (1918–1988) pasisakymuose polemikos apie mokslą metu, atkirto: mokslas būtinas, bet nepakankamas pasaulio vaizdui susidaryti. Šie ir kiti panašūs pasisakymai jokiu būdu nemenkina mokslo svarbos pažinimo procese. Jais grindžiama tai, kas esmingai paprasta: „Mokslas nepasižymi jokiais išskirtiniais bruožais, dėl kurių jis būtų savaime pranašesnis už kitas žinojimo rūšis.“****

Koks pasaulio vaizdas yra pilnesnis: mokslinis, meninis, kasdienis, ekonominis, religinis, teologinis, filosofinis, intuityvus, egzistencinis, transcendentinis ar kitoks? E=mc2, H2O, DNR struktūros vaizdinys, žirgeliai trobelės stogo lėkyje, in ir jang simbolis, garsas OM, žvaigždėto dangaus skliauto vaizdas, sapnas, sniego, pavasarinio tirpsmo, rudens kvapai, ornamentas močiutės audinyje ir kiti pasaulio suvokimo artefaktai kiekvienas atskirai atspindi dalį jo, bet visuminį vaizdą gali sukurti tik kartu, vienas kitą papildydami.

* Trinkūnas J., Lietuvių išminties knyga, Vilnius, Forest Park Group.

** Beresnevičius G., Dausos. V., 1990, p. 150 – 151.

*** https://www.lrytas.lt/it/visata/2007/10/14/news/ar-imanomas-grynai-mokslinis-pasaulio-vaizdas--5939603/, žiūrėta 20210213

**** Chalmers A. F., Kas yra mokslas, 2005, Apostrofa, Vilnius. Cituojamas P. Feyerabendas.