„Kauno dienos“ priede „Santaka“ užvirė diskusija, kas galėtų atgaivinti merdinčią Laisvės alėją. Jei būtų įmanoma tą alėją kaip nors suvynioti ir išvežti į Naująją Akmenę, daugelis lengviau atsidustų. Turiu galvoj tuos, nuo kurių priklauso ar priklausė Laisvės alėjos pulsas. Nes dabar jis - kokie septyni tvinksniai per minutę ir visi ieško kaltų. Kaltų nėra, o jei būtų, siūlyčiau visus juos teisti teismo pastate, kuriuo ir prasideda Laisvės alėja (jau pirmasis jos namas yra paradoksas).

Lygiai prieš metus rašiau apie Laisvės alėją vienam laikrašty. Ir kas pasikeitė? Beveik nieko, tik sumažėjo batų parduotuvių. Buvo trylika, liko šešios. Kaip tada, taip ir dabar, vitrinų švarplėmis žioji neveikiančios parduotuvės. Kai kurios surado šeimininką, kitos užsidarė. Jų dislokacija pasikeitė, bet stebėtina, kad nepasikeitė skaičius. Prieš metus buvo dvidešimt viena, tiek ir dabar.

Prieš metus tose vitrinose kabėjo didžiulės nuostabios senosios alėjos nuotraukos - viena puikiausių čia įgyvendintų idėjų. Prieš porą savaičių jas nukabino ir vitrinos vėl liko našlauti. Kadais rašiau, kad ten galėtų įsikurti įvairios dirbtuvės ir laikinos menininkų studijos. Tokia idėja ir bus įgyvendinta vienose nenaudojamų komercinių alėjos patalpų, per Tarptautinę Kauno tekstilės bienalę. Pažiūrėsim, kaip tai atrodo realiai. O tuščios vitrinos kaip parodų erdvė prašyte prašosi kažko į nuotraukų vietą.

Priešais Centrinį paštą stovi skulptūrinė kėdė, ant kurios baltu žymekliu parašyta, kad Agnė myli Klaudą. Jei atsisėstume į tą kėdę, prieš mus kaip ant delno būtų visa alėja, kurią mes mylime ne mažiau kaip Agnė Klaudą. Visą, su Apygardos teismo pastatu ir Ramutės Daktarienės kirpykla kartu. O kai mūsų mylimiesiems nesiseka, nesiseka ir mums.

Jau daugybę kartų rašyta apie išnykusias kauniečiams brangias vietas. Nežinau, ar įmanoma atkurti „Tulpę“, nors vieta ir erdvės likusios. Įmanoma - „Versalį“, kurio vietoje dabar - ekstremaliai patogių baldų salonas gražiu pavadinimu „Sėsk ir snausk“. Įmanoma būtų - „Pasaką“ vietoj „Salamander“. Net keista, vaikų kavinė atrodo esanti tikrai puiki verslo idėja, o kažkas toliau čia prekiauja batais, lyg būtume aštuonkojai. Įmanoma ir labai reikėtų atkurti „Metropolį“.

Ne picerijos pavidalu, o tokį, koks buvo, su operete ir kabaretu. Nes dabar patys pažiūrėkite, kaip atrodo apsalęs D.Dolskis, stovintis priešais niaurų tuščią pastatą. Tetrūksta priešais minėtą baldų saloną pastatyti tokį patį A.Šabaniauską, o priešais dvi sijonų parduotuves, esančias „Tulpės“ vietoj - K.Binkį. Kaip didelius bronzinius priekaištus.

Tačiau šalia „Metropolio“ gyvenimas verda. Štai „Merkurijus“ jau pas Abraomą ir jo vietoje greitai bus kažkoks gorod-sad. Nežinau, gal ir geras bus pastatas, tačiau gavus tokią unikalią galimybę - statyti Laisvės alėjoje! - reikėtų statyti tik tokį pastatą, kuris giliai įsirėžtų į gyvąją žmonių atmintį. Kuris turėtų potencijos tapti žmonėms labai savas. Kaip „Pieno baras“, kuris - o stebukle! - vėl veikia. Nesvarbu, kad viduj sienos tuščios, kažko trūksta. Svarbu, kad ši vieta daugiau nebeprievartauja žmonių atminties, nebeverčia ja abejoti. Jaukių kavinukių atsirado ir daugiau, tačiau tokios vietos kaip „Pieno baras“ ar „Spurginė“ daug labiau saugo Laisvės alėjos tapatybę. Tokių daugiau nėra - nei „Akropoly“, nei Vilniuj, nei Paryžiuj. Čia mūsų.

Prieš dvidešimt penkerius metus alėjoje buvo galima matyti nemažai žmonių, prisimenančių prieškario alėją. Jie taip ir atrodė, kaip ji tada. Dabar čia nemažai žmonių, prisimenančių sovietmečio alėją. Jie taip ir atrodo, kaip ji tada. Kokie žmonės čia vaikščios dar po dvidešimt penkerių metų ir kaip jie atrodys? Kaip alėja šiandien? Hm...