Jei Kau­ną kar­tais vėl ka­da nors puls kry­žiuo­čiai (ka­dai­se taip ra­šėm), da­bar jau aiš­ku, ir iš ku­rios pu­sės. Iš pie­tų. Bet čia mes stip­rūs. Ten sa­lo­je stūk­sos Are­nos Pen­ta­go­nas, bus ga­li­ma at­si­šau­dy­ti ar­mo­to­mis pro „Met­ro­po­lio" ga­ra­žiu­ko lan­ge­lius, iš sa­los vi­du­rio pa­ki­lęs sraig­tas­par­nis api­bars­tys už­puo­li­kus Kau­no grū­dais, o kad bū­tų vi­sai sau­gu, pie­ti­nė­se sa­los priei­go­se įreng­si­me rie­du­lių są­var­ty­ną.

Kad neiš­si­lai­pin­tų. Nie­ko ne­tu­riu prieš pa­čius rie­du­lius nei prieš kran­ti­nės idė­ją, tik rū­pi du da­ly­kai: kva­pas ir kon­teks­tas. Ne­rei­kia spė­lio­ti, smir­dės ar ne­smir­dės, nuei­kit ir pauos­ty­kit bet ku­rį iš Ne­mu­no ky­šan­tį ak­me­nį. O čia jų bus daug. O da­bar ap­si­dai­ry­kim ap­link. Su­per­mo­der­ni Are­na, ne­to­lie­se švy­tin­tis MKČ til­tas, pla­nuo­ja­mi Fre­dos pa­kran­tės bil­din­gai, bei - be­to­ni­nis ho­ri­zon­to il­gu­mo ga­ra­žė­lių ko­lum­ba­riu­mas. Rie­du­lių kran­ti­nė­lė čia at­ro­dy­tų kaip ne vie­toj pra­dė­ta at­sta­ty­ti Kau­no pi­lis. Na, bet ar­chi­tek­tai ge­riau ži­no.

Praū­žė Dai­nų šven­tė, bu­vo gra­žu, oras ge­ras, į kank­les ne­pri­li­jo. Net suo­liu­kai, žiū, at­si­ga­vo, nors, ro­dos, ir ne slė­nio „sa­vi­nin­kų" lė­šo­mis. Per tiek val­dy­mo me­tų „sa­vi­nin­kai" gal jau ir pa­tys bus įkū­rę ko­kį šo­kių ra­te­lį ar bent iš­mo­kę gro­ti skra­ba­lais. Ta­čiau tuo pat me­tu ki­toj jų „val­do­moj" te­ri­to­ri­joj lie­pa ke­be­riokšt vos ne pa­bi­ru­čiams ant ke­pu­rių. O kiek jų ten dar? Bet dar džiau­ki­mės, kad lie­pa, o ne Dai­nų slė­nio ąžuo­las.

Glo­ba­liai ėmė­si mąs­ty­ti Do­mei­ka­vos baž­ny­čia. At­siž­vel­giant į „ener­gi­jos iš­tek­lių ma­žė­ji­mą pa­sau­ly­je, pa­sau­lio kli­ma­to po­ky­čius", nuo šiol ten mel­džia­ma­si prie žva­kių. Lie­tu­vis ka­ta­li­kas vi­sa­da pir­mas, nors pro­tes­tan­tas es­tas dar pa­gal­vo­tų. Kas rei­ka­lau­ja dau­giau są­nau­dų bei ener­gi­jos: pa­ga­min­ti vie­ną kW elekt­ros, ar to­kį kie­kį žva­kių, ku­ris bent kiek tą kW at­sto­tų. Be to, de­gan­ti lem­pu­tė ap­lin­kos ne­ter­šia, o de­gan­ti žva­kė (ypač ge­si­na­ma) - taip.

O nuo­lat de­gan­čios, tar­kim, pen­kias­de­šimt žva­kių? Bet čia te­gu gal­vo­ja es­tas, o mums pa­kaks gra­žios ini­cia­ty­vos, nors net įdo­mu, kas bū­tų, jei „Do­mei­ka­vos ini­cia­ty­va" vi­suo­ti­nai pa­plis­tų. O gal­vo­ti apie ener­ge­ti­ką, per­mai­nas bei vi­so­kius „vers­kis per gal­vą" bū­dus jau tur­būt teks. Va, ben­zi­nas jau dau­giau nei ke­tu­ri. Ir tik­rai dar ne ri­ba. Tai kas bus? Mels­tis prie žva­kių ga­li­ma, o va­ži­nė­ti - ne. Jau net Kau­no gat­vių pla­ti­ni­mo pla­nai ati­de­da­mi. Pa­na­šu, kad vėl bus ga­li­ma iš­girs­ti so­viet­me­čio nu­si­skun­di­mą: ne­til­pau į tro­lei­bu­są. Ne, o gal im­kim ir jo­di­nė­kim. Juk štai net Tur­ki­joj asi­lai žai­biš­kai pa­bran­go sep­ty­nis kar­tus. Va­žiuo­čiau, ži­no­ma, dvi­ra­čiu, bet vi­si ap­lin­kui gal­vos, kad aš Kau­no me­ras. O kam man to rei­kia?