Kitoks žvilgsnis

Vie­ną die­ną po a la le­dų po­rci­ja ap­ge­nė­to­mis alė­jos lie­po­mis mies­to li­be­ral­cent­ris­tai su­ren­gė at­vi­rų du­rų die­ną, o me­ras iš­ka­sė duo­bę tų du­rų link ve­dan­čios „bro­mos“ priei­go­se ir pri­py­lė ją ža­ri­jų. To­kia pa­sa­kė­lė, o rea­ly­bė­je ir­gi bu­vo links­ma ste­bė­ti tris dar­bi­nin­kus, ap­si­ka­su­sius sa­vo­tiš­ka­me ap­tva­re, ap­kars­ty­ta­me li­be­ral­cent­ris­tų at­ri­bu­ti­ka. Ša­lia vaikš­čio­jo par­ti­jos va­do­vai, sa­ky­da­mi: mū­sų par­ti­ja dir­ba. Bu­vo pa­na­šu, jog ta­me ap­tva­re, štai, pa­tys pa­žiū­rė­kit. Ki­tą die­ną dar­bi­nin­kai vi­sai už­da­rė praė­ji­mą, nors iš­va­ka­rė­se bu­vo pa­li­kę Zuo­ko pla­tu­mo ply­šį. Tai pro kur da­bar ei­ti K.Rim­še­liui ran­ką pa­spaus­ti? Pro ka­na­li­za­ci­ją?

Kau­no mies­to die­na pa­ga­liau bai­gė­si, ir pie­vas iša­rusios ka­ru­se­lės iš­va­žia­vo su­pti su­val­kie­čių. Vis­ko jo­je bu­vo. Dau­giau­sia – vi­so­kių liau­dies an­samb­lių, lyg bū­tu­me ne še­šių šim­tų me­tų se­nu­mo mies­tas, o koks nors baž­nyt­kai­mis. Tie­są sa­kant, ta die­na ir bu­vo su­kurp­ta miš­rai­nės prin­ci­pu: vie­nu me­tu vy­ko ke­li skir­tin­gi ren­gi­niai, to­dėl, jei ku­ris neį­vyk­da­vo ar ne­pa­vyk­da­vo, ras­da­vai dar tris. Ir „An­tis“ gro­jo, ir ita­lai vė­lia­vom mo­jo, ir J.Kai­rys skrai­dė, ir vai­kai žai­dė, ir vis­kam ata­ta­rė lamz­džiai. Daug kas ne­baig­ta.

Ne­nuim­ti so­vie­ti­niai sim­bo­liai nuo S.Buš­ke­vi­čiaus, par­don, Vy­tau­to Di­džio­jo til­to, ne­baig­tas am­fi­teat­ras prie­plau­ko­je, dėl lie­taus neį­vy­ko lė­lių ei­se­na bei dar ke­li ren­gi­niai. Ta­čiau ga­lų ga­le Ne­mu­nu pra­plau­kė gir­lian­dom papuošti lai­vė­kai, pykš­te­lė­jo pe­tar­dos ir Kau­no die­na bai­gė­si. Ką jo­je veik­ti kau­nie­čiui, mėgs­tan­čiam in­te­lek­tua­les­nes ir ne to­kias ma­si­nes pra­mo­gas – taip ir ne­paaiš­kė­jo. Ne­jau­gi ren­gė­jai ma­no, kad vi­si to­kie kau­nie­čiai se­niai Vil­niu­je? Ar­ba, kad jiems už­teks „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“?

Su tuo pa­va­sa­riu ir­gi sun­ku. Anks­čiau jo lau­rea­tą rink­da­vo Kau­ne. Praė­ju­siais me­tais dėl Kau­no spren­di­mo ki­lo triukš­mas, to­dėl šie­met lau­rea­tas jau rink­tas Vil­niu­je. Net keis­ta, kad vil­nie­čiai lau­rea­tu iš­rin­ko Kau­no poe­tą V.Ru­džians­ką. Tuo keis­čiau, kad pa­čia­me bal­sa­vi­me, P.Pa­li­lio­niui su R.Ke­tu­ra­kiu (įsi­žei­dus?) nu­spren­dus ne­va­žiuo­ti, ne­da­ly­va­vo nė vie­nas kau­nie­tis. Ar­ba ne­va­žia­vu­sie­ji ne­ti­kė­jo V.Ru­džians­ko kny­ga ir ne­bū­tų už ją bal­sa­vę, ar­ba, jei bū­tų, ne­va­žiuo­da­mi pa­siel­gė itin neat­sa­kin­gai ir ne­ko­le­giš­kai. Įdo­mu, kaip jie jaus­tų­si, jei V.Ru­džians­kui pri­trūk­tų vie­no bal­so (taip vos ir neat­si­ti­ko).

Ai, bet gal ge­riau el­ki­mės kaip Kau­no val­di­nin­kai: nu­si­kal­din­kim me­da­lių ir pa­tys sa­ve ap­si­do­va­no­kim. Te­gu Kau­no ka­riai bei po­li­ci­nin­kai ap­si­do­va­no­ja vi­so­kiais Vy­čio kry­žiais, spor­ti­nin­kai auk­so me­da­liais bei čem­pio­nų žie­dais, o poe­tai kiek­vie­nas nu­si­pi­na po ąžuo­lo vai­ni­ką. Ir vi­siems ta­da bus ge­rai.