Kibernetinės grėsmės: ko išmokome per metus?

Nesnaudė abi pusės

Teisybės dėlei yra svarbu pažymėti, kad pernai prasidėjo būtent Rusijos invazija į Ukrainą, tačiau faktiškai karas – tiek ant žemės, tiek virtualioje erdvėje – vyksta dar nuo 2014-ųjų. Tai liudija reguliarios Rusijos valstybės remiamų kibernetinių nusikaltėlių atakos, kurių taikiklyje – ne tik Ukraina, bet ir kitos Europos šalys, demokratiškos valstybės ir jų valstybinės institucijos, įmonės ar net kritinė infrastruktūra.

Atakų suintensyvėjimas yra ypač pastebimas po aštresnių politinių komentarų, įvykių ar veiksmų, pavyzdžiui, priėmus Rusijai nepalankius teisės aktus, naujus sankcijų paketus ir panašiai. Lietuva savo kailiu tai geriausiai pajuto pernai vasarą, kai su Rusija siejama programišių grupuotė „Killnet“ surengė virtinę atakų prieš mūsų šalies institucijas ir įmones, taip esą keršydama už draudimą per Lietuvos teritoriją gabenti sankcijomis suvaržytą krovinį į Kaliningradą. Nors atakos nebuvo labai sudėtingos ar įmantrios, panikai sukelti ir organizacijų veiklai sutrikdyti to užteko.

Faktas: nors idėjinių programišių yra, absoliučios daugumos kriminalinių veikėjų internete pagrindinis tikslas nesikeičia – jie siekia užsidirbti./ J. Kalinsko / BNS nuotr. 

Nesnaudė ir kita pusė: dar prasidėjus plataus masto kariniams veiksmams ne viena garsi kibernetinių nusikaltėlių grupuotė paskelbė aktyvius veiksmus prieš Rusijos valstybę, reikalaudama atsitraukti. Vienos atakos pavyko ir turėjo didelį poveikį, pavyzdžiui, sutrikdytas e. ryšys, televizijų transliacijos, nepasiekiamos Rusijos interneto svetainės ar valstybinės informacinės sistemos, pavogti duomenys. Tačiau būta ir blefų, pavyzdžiui, taip ir neišpildytų grasinimų paviešinti slaptą informaciją.

Ukrainoje jau daugiau nei metus tęsiantis Rusijos invazijai, karas paraleliai vyksta ir virtualiojoje erdvėje.

Prigimtis nesikeičia

Bendrai kibernetinių atakų, kurios turėjo reikšmingą įtaką ir Lietuvos gyventojams, pastaraisiais metais buvo daugybė: nuo įsilaužimo į „BankingLab“ ir jos klientų naudojamas sistemas iki atakų prieš „LastPass“, „Revolut“, „Uber“, „WhatsApp“. Jos nebūtinai susijusios su karu Ukrainoje.

Pirma, nežinoma, kiek programišių Rusijos valdžia remia ir kokie yra jų pajėgumai. Kibernetiniai nusikaltėliai kruopščiai slepia bet kokius savo duomenis, stengiasi išlikti nesusekami, taigi jie gali būti bet kokios šalies piliečiai.

Antra, vykstant karui Rusijos remiamų programišių pagrindinis tikslas yra remti karius ir trikdyti ukrainiečių veiklą, ekonominį ir socialinį gyvenimą. Nuo invazijos pradžios skelbta apie ne vieną kibernetinę ataką, kai, pasinaudojant kenksmingu kodu ar pažeidžiamumu, buvo bandoma paveikti energetikos infrastruktūrą, pavogti valstybės paslaptį ar sutrikdyti valstybės veiklą. Kad veiksmai karo zonoje ir virtualiojoje erdvėje yra koordinuojami, bene geriausiai patvirtina pernai lapkritį kartu su masinėmis oro atakomis prieš energetikos infrastruktūrą vykdytos kibernetinės atakos prieš kritinę informacinę infrastruktūrą, siekiant padaryti maksimalų neigiamą poveikį paprastiems Ukrainos gyventojams.

Trečia ir svarbiausia, nors idėjinių programišių yra, absoliučios daugumos kriminalinių veikėjų internete pagrindinis tikslas nesikeičia – jie siekia užsidirbti. Tad ir kibernetinės atakos kaip buvo vykdomos, taip ir vyksta, nuo socialinės inžinerijos atakų iki bandymų įsilaužti į įvairių įmonių ar valstybės institucijų informacines sistemas, vidinius tinklus, atkirtimo atakas (DDoS) prieš internetu pasiekiamus įmonių puslapius ir sistemas.

Svarbu procesas

Vertinant bendrai atakos pastaraisiais metais netapo nei ypač galingesnės, išmanesnės ar nukreiptos tik prieš vieną ar kitą taikinį. Kibernetiniai nusikaltėliai toliau atakuoja didžiąsias įmones, korporacijas, ypatingos svarbos infrastruktūrą, finansinį sektorių – taikinius, kurių veiklos sutrikdymas ar duomenų vagystė turėtų didelę įtaką, o nusikaltėliams leistų uždirbti didesnę pinigų sumą.

Be to, programišiai net nebūtinai renkasi specifinį taikinį. Didelė dalis atakų yra nukreiptos į lengvai pažeidžiamas įmones ir įstaigas, kurios skiria nepakankamą dėmesį saugumui stiprinti. Atsitiktinai aptikus pažeidžiamumą, pirmiausia įvykdoma ataka, o jau tuomet vertinama, kokie duomenys buvo pavogti ar kokios įmonės veiklą pavyko sutrikdyti, ir pagal tai sprendžiama, kokios išpirkos prašyti ar kaip kitaip būtų finansiškai naudingiausia realizuoti grobį.

Kibernetinės atakos vyksta visada, o virtualiųjų nusikaltėlių taikiniu gali tapti bet kas. Tad reikėtų tikėtis geriausio, ruoštis blogiausiam, kadangi, apleidus virtualiosios saugos sritį, nusikaltėliai tuo gali kaip mat pasinaudoti. Todėl svarbu suprasti, kad kibernetinis saugumas nėra vienkartinis veiksmas, tai – procesas, kurį apima nuolatinis saugumo situacijos ir rizikų vertinimas, priežiūra ir potencialių pažeidžiamumų taisymas, įskaitant visų darbuotojų sąmoningumo ugdymą.