Karavanas krypties nekeičia

Šiuo metu Palestinoje stūkso Izraelio valstybė ir autonomijos reikalaujantys Gazos Ruožo bei Vakarų Kranto regionai. Emocinį šantažą naudojantys demagogai ir dezinformacijai imlūs žiniasklaidos atstovai šiuose rajonuose gyvenančius musulmonus vadina palestiniečiais.

Įvairūs mąstytojai, siekdami paaiškinti karus, sukilimus, žudynes ir kitus žmogaus sukeltus kataklizmus, skiria itin daug laiko religijų, ideologijų bei kitų abstrakcijų analizei, tačiau kiekvienas doras cinikas gali patvirtinti, kad gyvenime tėra du svarbūs dalykai.

Valdžia ir pinigai yra du kertiniai politikos bei gyvenimo akmenys, o religiniai ir etniniai sentimentai bei antisemitizmas tėra priemonės šiems tikslams pasiekti.

Palestina negarsėja nei nafta ar dujomis, nei jokiomis kitomis pasauliui reikalingomis iškasenomis, tačiau ji visada turėjo didelę pragmatinę vertę. Kadaise pipirai, gvazdikėliai, smilkalai ir kitas nūdienos vartotojui įprastas šlamštas kainuodavo pasakiškus pinigus, o šias bei kitas prekes iš Indijos, Kinijos, Japonijos ar Arabijos gabenantys karavanai keliaudavo būtent per Palestiną.

Karavanus visada galima apiplėšti, apkrauti mokesčiais arba pažadėti jiems savo apsaugą mainais į dalį pelno ar prekių. Dvasines vertybes taip pat lengva paversti materialiniu gėriu. Kiekvienas šventąsias vietas lankantis judėjas, krikščionis ar musulmonas norės pavalgyti, pamiegoti ir pasilinksminti. Tai taip pat reiškia pinigus.

Išmintingas žmogus, kuriam lemta valdyti Palestiną, visada ras būdų sukurti patogų gyvenimą sau ir savo ainiams. Mūsų dienomis yra trys faktoriai, lemiantys smurto paūmėjimą Izraelyje, Gazos Ruože ir Vakarų Krante.

Pirmasis faktorius – vietos grupuočių ir partijų kova dėl valdžios. Žmonės, kurių pasaulis neapsiriboja nulūžusiu kaimynės nagu, milijonierių šeimų skyrybomis ir vietinių įkalinimo įstaigų sekso orgijomis, veikiausiai pamena, kad dar 2019 m. rudenį Izraelyje vyko eiliniai rinkimai. Jų metu Benjaminas Netanyahu (1949) gundė balso teisę turinčius piliečius, žadėdamas okupuoti nemenką dalį Vakarų Kranto žemių, jeigu tik rinkėjai jam suteiks šansą.

Gazos Ruožo ir Vakarų Kranto grupuotės taip pat konkuruoja dėl valdžios. Vien nuo 2006 m. sausio iki 2007 m. gegužės dėl Fatah ir Hamas organizacijų konflikto pas Alachą iškeliavo daugiau nei 600 palestiniečių.

Antrasis smurto paūmėjimą lemiantis faktorius yra Artimųjų Rytų regiono valstybių užsienio politika ir jų lūkesčiai Izraelio atžvilgiu. Kadaise Iraną valdė provakarietiškas diktatorius Mohammadas Reza Pahlavi (1919–1980). Popkultūros atstovai jį vadina Šachu. Karaliaujant Šachui, Irano ir Izraelio santykiai buvo pozityvūs (bent jau diplomatijos ir viešųjų ryšių sferose).

1978–1979 m. žiemą Irane prasidėjo revoliucija. Šachas pabėgo, o persų sąmonę užvaldžius teokratiniam režimui, Irano santykiai su Izraeliu pradėjo sparčiai prastėti. Šiuo metu šiitišką Iraną valdantys teokratai puoselėja branduolines ambicijas, kurioms išsipildžius žaidimo taisyklės persikeltų į naują lygmenį, nenaudingą nei Izraeliui, nei JAV, nei Saudo Arabijai.

Trečiasis ir pats įdomiausias faktorius yra JAV, Sovietų Sąjungos (nuo 1991 m. Rusijos Federacijos) ir kitų geopolitikos titanų konkurencija. Šaltojo karo metais Izraelis tapo itin svarbiu laisvosios rinkos ekonomikos šalininkų ir marksizmo sektantų mūšio lauku.

Tais laikais vykusius procesus geriausiai reprezentuoja Palestinos išvadavimo liaudies fronto veikėjui George‘ui Habashui (1926–2008) priskiriama frazė: "Nužudyti vieną žydą ne mūšio lauke yra efektyviau negu nužudyti šimtą žydų mūšio lauke, nes šitaip pritraukiama daugiau dėmesio."

Ekstremistinių organizacijų steigimas ir rėmimas, lėktuvų grobimai, viešos egzekucijos, teroro aktai, "dokumentų", neva įrodančių judėjų siekius užvaldyti pasaulį (Siono išminčių protokolai ir kt.) platinimas musulmonų valstybėse, sudėtingos dezinformacinės operacijos – šiuose procesuose dalyvavo ne tik palestiniečių laisvės siekius deklaruojantys asmenys, bet ir kairiosiomis ideologijomis įtikėję vakariečiai. Daugelyje jų yra ryškus KGB bei kitų komunistinių valstybių slaptųjų tarnybų pėdsakas.

1990 m. Čekoslovakijos prezidento postą iškovojęs Vaclavas Havelas (1936–2011) pareiškė, kad jo pirmtakai Šaltojo karo metais tiekė Artimųjų Rytų teroristinėms organizacijoms bekvapę sprogstamąją medžiagą "Semtex-H". Prezidentu tapęs dramaturgas juokavo, kad pasaulio teroristai nejaus sprogmenų deficito bent 150 metų.

Ko tuo buvo siekiama? Skirtingai nei iracionalūs Vokietijos nacionalsocialistai, SSRS nomenklatūrininkai ir jų slaptosios tarnybos mąstė išimtinai pragmatiškai. Sovietai veikiausiai nesiekė sunaikinti žydų, tačiau Izraelis dėl savo ryšių su JAV ir konfrontacijos su sovietų satelitais (Egiptu, Sirija) tapo komunizmo priešu.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad XX a. aštuntajame dešimtmetyje Europą užliejusioje kairiojo terorizmo ir antisemitinės dezinformacijos fiestoje yra ryškus Vokietijos akcentas. 1972 m. Miuncheno vasaros olimpinės žaidynės iki Paskutiniojo teismo dienos bus prisimenamos ne dėl sportinių pasiekimų, o dėl Europą sukrėtusio teroro akto, kai palestiniečių "Juodojo rugsėjo" grupuotės nariai pagrobė Izraelio delegacijos narius.

Miunchenas buvo svarbus miestas Trečiajam reichui, tad, atsižvelgiant į šį faktą, galima išvesti platesnę sąmokslo teoriją, kad XX a. aštuntojo dešimtmečio teroro aktais sovietai ne tik siekė eliminuoti JAV įtaką Artimuosiuose Rytuose, bet ir įdiegti dezinformacijos iliuziją, teigiančią, kad JAV palaikoma Vakarų Vokietija yra neblėstančio antisemitizmo irštva.