Tad į Rusiją susirinkusios nacionalinės komandos, kovodamos dėl gana simbolinio trofėjaus, drąsiai naudojasi puikia proga pasitikrinti jaunimą ar artimiausius kandidatus, kurie, apšaudyti tokiose pratybose, praverstų ir mūšiuose dėl pasaulio taurės. Elitiniams futbolininkams bei treneriams svarbu ir išbandyti taktikos naujoves, priprasti prie naujųjų, specialiai čempionatui pastatytų stadionų, vejų, klimato sąlygų. Tai buvo svarbu ir šeimininkams. Tačiau jie turėjo ir kur kas svarbesnę misiją. Rusijos futbolo rinktinė savo pergalingu pasirodymu turėjo ne tik dovanoti džiaugsmą milijonams savo sirgalių, bet ir padėti savo carui.

Savotiškoje politinėje ir ekonominėje izoliacijoje atsidūrusiai Rusijai desperatiškai reikia skambių tarptautinių pasiekimų. Kai jų nėra mokslo, socialinėje ar finansinėje srityse, tam puikiausiai tiktų ir futbolo pergalės. Vladimiras Putinas ne veltui lankėsi turnyro atidarymo mače, kuriame šeimininkai be vargo įveikė pusiau mėgėjišką Naujosios Zelandijos ekipą. Atrodė, tuoj ir rusai vėl galės skalambyti apie savo didvalstybines ambicijas. O tada ir V.Putinas tikriausiai pasijustų it koks Prancūzijos monarchas Liudvikas XIV, liepęs tautai jį garbinti kaip dievą ir todėl pramintas Karaliumi Saule.

Juk Rusijos prezidentas dar nepamiršo, kaip išdidžiai mojavo pasauliui iš aukštų tribūnų po savo komandos triumfo Sočio olimpiadoje. Nesvarbu, kad tąsyk pergalių siekta masiškai ryjant uždraustus preparatus ar dirbtinai Rusijos piliečiais padarius korėjietį, amerikietį ir kelis kitus potencialius medalių laimėtojus. Panašią schemą bandyta taikyti ir futbolo rinktinėje, bet neišdegė.

Karaliui Saulei nepavyko suspindėti. Matyt, neišdegs ir po metų per patį pasaulio futbolo čempionatą.