Lietuvėms, prie „M.A.M.A.“ foto sienelės apnuoginusioms tai krūtį, tai šlaunį, – slėptis prieš amerikiečių reperio Kanye Westo mūzą Biancą Censori. Australų architektė ir dizainerė, dėmesio centre vis atsidurianti ne dėl savo darbų, o dėl vis apnuoginamo savo kūno, per ką tik įvykusius „Grammy“ apdovanojimus įrodė: nuogiau – nebeįmanoma. Ievos kostiumas viešoje erdvėje sukėlė audringą rezonansą ir nerimą dėl šios damutės psichikos sveikatos.

Įdomu, ar besimėgaujantieji provokuojančiu elgesiu bent akimirką susimąsto apie savo artimuosius, kuriuos vienaip ar kitaip tai paliečia? Apie vaikus, kurie akimirksniu išsigraibo tokią informaciją? Ar prisimena mamas, kurioms jų vaikų vieši pasidarkymai atveria širdies pragarus? Australijoje gyvenanti Biancos motina Alexandra Censori vietos laikraščiui tepasakė: „Mes esame tiesiog normalūs žmonės, gyvenantys savo gyvenimus taip privačiai, kaip tik galime. Neturiu ką pasakyti apie Biancą, ačiū.“

O ką pasakyti mažametėms mergaitėms apie tokį aprangos kodą: tai – normalu? Originalu? Gražu? Sektina? Kad ir kokius tokio poelgio motyvus iš pasišiaušusios sąmonės gelmių kapstytų panašių performansų rengėjai, vaiko lūpomis byloja tiesa: kai karalius nuogas, jis išties – nuogas. Neturintis kuo prisidengti – vargeta, nenorintis – irgi, tik jau sielos.

Viduramžiais viena Europos tauta savitai gynėsi nuo stichinių nelaimių: viesului įsismarkavus, pro langą parodydavo pliką užpakalį – tikėjo, kad tai gali išbaidyti gamtos stichijas. Ech, kad bent tiek naudos iš tų nuogybių, kurių pastaruoju metu vis daugiau matome, būtų...