Anądien buvau viename spektaklyje, kurį į Kauną atvežė vienas Vilniaus teatras. Neminėsiu, koks, kad neįžeisčiau kūrėjų, nes nesu koks teatro kritikas, kad kritikuočiau. O ir, manau, esu kultūringesnis nei ponas, apie kurį tuoj parašysiu. Pažiūrėjome smagų neilgą vaidinimėlį. Pasijuokėme.

Visa salė darniai atsistoję paplojome. Ir iš pono, kartu su jauna moterimi sėdėjusio šalia manęs, sužinojome, kad visą vakarą... murkdėmės mėšle. Kultūriniame mėšle. Įsivaizduokite sceną: pakylėti, nuo katučių užkaitusiais delnais, braunasi Kauno inteligentai (ir ne tik jie) prie išėjimo iš salės "Girstutyje", o mano kaimynas nė neprislopindamas balso savo palydovei (ir, matyt, mums, tamsiai liaudžiai) sako maždaug taip: nepelnyta. Nieko naujo.

Pigiausiomis priemonėmis sukurta. O dabar cituoju: "Na, bet paprastai Kauno liaudžiai tai juk gerai. Pakanka ir to." Matytas man to ponulio veidas... Gal jis ir koks genialus profesionalus teatro kritikas. Galbūt net jis pagrįstai tikėjosi kažko tooookio iš spektaklio, bet to kažko neišvydo.

Tačiau tai, kaip jis pasakė savo subjektyvią nuomonę (o ypač šlykšti replika kauniečiams) užgavo mane. Nors pats esu gimęs, augęs sostinėje ir Kaune - vos keli mėnesiai, nemanau, kad esu kuo nors pranašesnis nei grynakraujai kauniečiai.

Kompleksų užtenka visų miestų gyventojams - galų gale be jų juk nebūtume tuo, kas esame. Bet jei jau inteligentas (juk ponulis dėjosi būtent toks esąs) taip galvoja apie kauniečius... Užuot pasidžiaugęs, kad mūsų mieste - toks anšlagas į spektaklį, kad kauniečiai ištroškę kultūros, elgiasi kaip paskutinis - atsiprašau už žodį - pižonas.