Kaip greitai, pigiai ir ilgam išspręsti Baltarusijos problemą?

Ir mes Lietuvoje geriau tuo nesipiktintume, o pradėtume ieškoti konstruktyvių sprendimų.

Radikalūs populistai lengva ranka gali pasiūlyti greitą reagavimo būdą – uždaryti sieną su Baltarusija. Taip fizinėmis priemonėmis apsaugotume ne tik visus piliečius, bet ir verslą, nevyriausybines organizacijas. Tokie veiksmai leistų nutraukti komercines ir kitas veiklas, nutrauktų susisiekimą.

Lietuvos deleguotas eurokomisaras skaičiuoja, kad mūsų šalis dėl to netektų 0,9 proc. BVP. Nesiimsiu vertinti – daug tai ar mažai. Akivaizdu tik viena – toks užsidarymas sukurtų ne tik tiesioginių, bet ir papildomų padarinių. Didžiulis krūvis tektų transporto įmonėms – ne tik skraidančioms. Jau dabar akivaizdu, kad išvengti Baltarusijos oro erdvės ne taip jau paprasta. O dar sudėtingiau būtų planuoti kelių transporto ar geležinkelio koridorius.

Tad daugiau nei akivaizdu, kad naujosios statyti nauja kinų sieną  neperspektyvu. Sienų uždarymas ir bendravimo nutraukimas turėtų didelių ilgalaikių padarinių. Dalį jų jau matome Klaipėdoje, kai Baltarusijos vadovai priėmė politinį sprendimą ir nutraukė mineralinių medžiagų krovą per mūsų uostą.

Sudėtinga, nesmagu, gal net teks peržengti kai kuriuos principus. Bet tokia jau ta sudėtingų kaimynų realybė.

XIX a. JAV pramonininkas Samuelis Koltas savo revolverį reklamavo sakydamas "Dievas sukūrė žmones lygius. O koltas juos padarė lygius". Kai kurie adrenaliną mėgstantys mūsų bendrapiliečiai siūlo šią situaciją spręsti vos ne iš karto stojant prie ginklų ir judant Lietuvos pietryčių sienos link su pagalbos engiamiems baltarusiams šūkiu. Deja, ir toks scenarijus netinkamas – atviro karinio konflikto židinys būtų dar blogesnė išeitis nei statyti akliną sieną.

Tad kaip spręsti neprognozuojamų ir tarptautines sutartis laužančių kaimynų problemą? Nuliūdinsiu, bet greito, pigaus ir ilgalaikio sprendimo tiesiog nėra. Turime susitaikyti su tuo, kad už kelių dešimčių kilometrų nuo mūsų sostinės gyvena kaimynai, kurių elgesį sunku prognozuoti, kurie nevengia elgtis taip, kaip padorioje kompanijoje nepriimta, kurie (tai bene pavojingiausia) dažnai yra tik Kremliaus nurodymų vykdytojai.

Ar tai kuo nors skiriasi nuo situacijos, kai gyvename bute ar name šalia problemas keliančio kaimyno? Galime kviesti policiją, bet ji kiekvieną dieną triukšmadario netildys. Galime kiekvieną kartą eiti tartis, bet tai kartosis vėl ir vėl. Ir galime nuosekliai, bet kryptingai bandyti keisti neišvengiamybę – susipažinti, kalbėtis, ieškoti kompromisų. Sudėtinga, nesmagu, gal net teks peržengti kai kuriuos principus.

Bet tokia jau ta sudėtingų kaimynų realybė. Turite geresnių pasiūlymų?