Kai kritikų nebereikia: stalinistinės tendencijos

Vyriausi Lietuvos žmonės dar gali atsiminti XX a. penktąjį ir šeštąjį dešimtmečius – stalinizmo epochą. Tai buvo laikai, kai būti rašytoju reiškė pavojų gyvybei: už nelojalų komunistinei sistemai tekstą ar knygą kūrėjai buvo persekiojami, kalinami ir žudomi.

Apie literatūros laisvę ir patį rašytinį meną kaip laisvės galimybę, atrodė, buvo galima pamiršti ilgam. Vėliau, Sovietijos gyventojams vis labiau prisitaikant prie represinio režimo, ideologinis spaudimas atlėgo, kol išsivadavome ir dabar, regis, kiekvienas gali rašyti, ką tik nori, ir leisti knygas.

Šis istorinis eksursas yra reikalingas kaip kontekstas, norint suprasti šių dienų literatūrinį skandalą mūsų šalyje – romanistės Kristinos Sabaliauskaitės romano "Petro imperatorė" neįtraukimą į "Metų knygų" penketuką ir visas peripetijas, kurios lydi garbingos komisijos sprendimą.

Kai kurie naivesni literatūrologai socialiniame tinkle viešai džiūgauja, kad jau labai seniai lietuvių literatūros kritika nebuvo sulaukusi tokio dėmesio, koks jai yra skiriamas šiandienos žiniasklaidoje, radijuje, televizijoje ir socialiniuose tinkluose.

Ankstesniais metais būdavo įprasta, kad literatūros mokslininkų vertinimus, renkant geriausias metų knygas, ir oficialios valdžios institucijos, ir leidėjai, ir skaitytojai sutikdavo pagarbiai ir jų nekvestionuodavo. Aišku, vidinių komisijos diskusijų būta visuomet, tačiau turbūt dar niekad po nepriklausomybės atgavimo, kaip šiemet, nebuvo taip viešai niekinama profesinė kompetencija ir ekspertinis žinojimas.

Tiesą sakant, tai nestebina, nes žodis "ekspertas" mūsų kalboje jau seniai prarado savąją reikšmę ir tėra tuščias garsų skambesys. Apie mūsų žodyno išblukimus dar prieš dešimtmetį yra rašęs ne vienas mokslininkas ir publicistas. "Literatūrinio skandalo" šviesoje viešas ekspertinio žinojimo niekinimas jokiu būdu nepanaikina geriausias knygas renkančios komisijos žinių ir išmanymo.

Bet kokią komunikaciją garbinanti viešoji erdvė šiais laikais dėl žiniasklaidos priemonių vidinės politikos dažnai yra linkusi taikyti spaudimą vienam ar kitam asmeniui ar grupei. Įvairios valdžios institucijos ne taip seniai įtvirtino taisyklę: viską darome puikiai, tačiau nepakankamai komunikuojame.

Tiesa rodo, kad iš tiesų už tos visuotinės komunikacijos neretai slypi abejotini ar net nusikalstami sprendimai. K. Sabaliauskaitės romano vertinimo atveju, ekspertų komisija, tenka apgailestauti, pasidavė žiniasklaidos spaudimui komunikuoti – teisintis dėl savo sprendimų.

Tai byloja apie du bendresnius tikrovės aspektus: tai, kad visuomeniniu vadinamam transliuotojui ir jo produkcijai specifinis literatūros išmanymas yra beveik nereikalingas, ir tai, kad ekspertas šių dienų Lietuvoje yra lyg ujamas gyvūnas, kurį reikia atriboti nuo viešumo ir nuolat abejoti jo kompetencija. Apie pagarbą ir kitus neregėtus negirdėtus dalykus galima tiesiog pamiršti.

Kai galvojama, kad skaitytojas visada teisus, literatūra tampa daiktais ir paslaugomis.

Tačiau to negana. Lietuvos leidėjų asociacija praėjusią savaitę išplatino pareiškimą, kuriame ragina ekspertų komisiją dirbti skaidriai ir viešai. Toks, iš pažiūros, nekaltas ir standartinis reikalavimas iš tiesų reiškia tai, kad nuo šiol literatūros kritikas ir jo nuomonė bus kontroliuojama, lyg vykdant viešuosius pirkimus ar kokį kitą valdininko darbo vertą uždavinį.

Lietuvos leidėjų asociacija netiesiogiai mums teigia, kad literatūros kritiku būti bus pavojinga – kaip stalinistinėje epochoje rašytojus persekiojo represinių struktūrų darbuotojai, taip nūdien literatūros kritikus kontroliuos leidėjai, remdamiesi šventais skaidrumo ir viešumo reikalavimais. Tie, kuriems knygos yra verslas, pamiršo ir turbūt jau niekad neprisimins, kad literatūra yra ir abejonės, subjektyvumo, individualumo erdvė, kuri tiesiog nepasiduoda vadybos ar viešojo administravimo taisyklėms ir reikalavimams.

Ir, pagaliau, dar vienas Lietuvos leidėjų asociacijos signalas visuomenei – skaitytojai turbūt geriau išmano literatūrą, nei dešimtmečius studijavę mokslo daktarai, profesoriai. Minėtos asociacijos pranešime netiesiogiai teigiama, kad literatūros kritikas turėtų orientuotis į skaitytojus, jų lūkesčius ir pagal tai rinkti metų knygas. Tačiau tai, kad patys skaitytojai turėtų lygiuotis į kritikus, pamiršti yra naudinga. Juk literatūrą išmanantys žmonės gali pasiūlyti specifinių skaitinių, kurie nebus perkami masiškai, todėl ekspertinį žinojimą pripažįstanti pozicija reikštų ir verslo savižudybę. Kai galvojama, kad skaitytojas visada teisus, literatūra tampa daiktais ir paslaugomis.

Ar esant tokiai padėčiai geriausia ekspertų pozicija būtų atsitraukti ir visai neberinkti geriausių knygų? Atsakymas į šį klausimą slypi komentaro pradžioje pateiktos reminiscencijos analizėje: ankstyvuoju sovietmečiu į oficialiąją literatūrą eita tik kolaboruoti (vedant paralelę su šiandiena, tai reikštų užsakomąjį ekspertavimą), o pogrindyje sklandė ne vienos dešimties autorių rezistencinė kūryba (jos atitikmuo būtų žūtbūtinis eksperto bandymas išlaikyti nepriklausomą ir individualią savo nuomonę).

Kai dėl priešinimosi masinei tamsybei reikalaujama teisintis, reikėtų tiesiog tylėti, nekomunikuoti, nes literatūra, noriu tikėti, dar yra ne valdininkų ar biznierių pagal savo išmanymą tvarkoma gyvenimo sritis. Ir literatūros kritikų sprendimai tikrai nėra nei ką nors garbstantys, nei šalinantys iš dėmesio lauko – tai tie, kurie vis dar arba jau ir dabar veikia pagal sovietinį mąstymą, linkę literatūros kritikai priskirti represyvaus teisėjo vaidmenį, kuris iš tiesų tėra nepretenzingas mokslinis žinojimas, ne brukamas, o tik siūlomas. Bet, žinoma, tie, kurie kasdien mus maitina informaciniu srautu, šio niuansuoto skirtumo tiesiog nesuvokia arba suprasdami ignoruoja.

Nepaisant visų piniginių ir simbolinės valdžios įtakų, literatūros kritika šiandien jau yra ne stalinistinės galios, o gilaus žinojimo darbas, kurio kelios dešimtys mokslininkų, kad ir kaip stalinizmo epochą primenančiais svertais spaustų televizija ar valdžia, dar nemetė. Gyvenant gandų lygmens informaciniame lauke, toks darbas reikalingas tikrai ne milijonams Lietuvos knygynų ir mugių lankytojų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Autorius

Autorius portretas
Šitas tekstas - ne iš "cecho" pozicijų. Tuo jis ir skiriasi nuo anoniminių pletkų apie personalijas. O globėjiškas filologinės tetulės tonas, atsiprašau, pykina... Demokratija literatūros lauke - tai savipgalbos lektūros totalitarizmas. Manau, jei taip ir toliau, greitai rinksime jau ir "naudingų patarimų" knygų penketukus, kol jie galutinai nustums kitus skaitinius.

E.

E. portretas
Na, Stalino laikais trijulė nuspręsdavo likimą žmogaus, tautos ar tautinės mažumos, dabar trijulė nusprendė, ką žmonės turi išrinkti. Kai partinė (ar specialistų) mažuma primeta daugumai, o dauguma neturi teisės kritikuoti ar pareikšti savo nuomonės, yra totalitarizmas. Kai dauguma gali ir turi teisę kritikuoti primestas taisykles, tai demokratija. Keista, kai savo dideliu intelektualu laikantis žmogus neskiria tokių elementarių dalykų ir vertybes apverčia aukštyn kojom.

iš kritikų barikadų pusės

iš kritikų barikadų pusės portretas
Ramūnai, nustebino Tavo straipsnis. Pats esi su Mitaite susidūręs, žinai, kad šiuolaikinės literatūros suopračiu ana nepasižymi, strigusi kažkur brežniaviniame laikotarpyje prieš keturiasdešimt metų. Dar ir su savo 'komisiniais' argumentais 'nepatiko', 'gajus antirusiškumas' šovė į kojas visiems mums, apie literatūrą besistengiantiems kalbėti truputį aukštesniu lygmeniu. Žmonės - ir ne vien namų šeimininkės kaip kažkas rašė čia ganėtinai arogantiškai ir mizoginiškai - o skaitantys ir šiaip jau nekvaili žmonės situacija piktinasi ir juokiasi, o man - žandai raudonuoja. Žala cechui padaryta didžiulė. Ir taip sunku buvo gauti finansavimą kultūros kritikai, dabar bus dar sunkiau. Juolab, kad KS knyga lyginant su keliomis kitomis atrinktomis akivaizdžiai grafomaniškomis pozicijomis - tai dar šedevras. Galėjo traukt, leist tautai balsuot - beje, dar neaišku kaip būt nubalsavę. O dabar pasielgė kaip stalinistai, ištremdami vieną ryškiausių metų kandidatų.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Atviras Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko laiškas aplinkos ministrui
    Atviras Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko laiškas aplinkos ministrui

    Jau eina į pabaigą šio Seimo kadencija, kurioje valdančiosios daugumos pagrindą sudaro Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjunga. Visuomenė pagrįstai tikėjosi, kad aplinkosaugos, ekologijos, klimato kaitos problemos bus prioritetas – realia...

  • Kultūrinės gonorėjos importas
    Kultūrinės gonorėjos importas

    Kovo 11-osios 30-metį kitąmet švęsime ypatingai. Atvažiuos ne "Scorpions" su savo anų laikų topu "Wind of Change", o Rusijos liaudies artistas Filipas Bedrosovičius Kirkorovas. ...

    11
  • Seimo klounai
    Seimo klounai

    Kai praėjusią kadenciją juokėmės iš tuometės Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės nusišnekėjimų, net baisiausiame košmare neįsivaizdavome, kad gali būti dar blogiau. Pasirodo tuomet dugnas dar nebuvo pasiektas. ...

    22
  • Brangi loterija
    Brangi loterija

    Šiandien Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) paskelbs svarbią žinią. Kokia ši naujiena Lietuvai: geroji ar blogoji, priklausys nuo jos turinio. Penktadienį Ženevoje, kur įsikūrusi FIBA būstinė, turėtų paaiškėti vals...

    1
  • Švietimas artėjant rinkimams
    Švietimas artėjant rinkimams

    Mokslo metai prasidėjo su atsargiomis diskusijomis apie tai, kokių pokyčių ir naujovių tikėtis ugdymo procese. Vieni šiai diskusijai bandė suteikti aštrumo kalbėdami apie mokytojų bendruomenę kaip rusenantį durpyną, kuris gali bet kur...

  • Kodėl Kalėdos prasideda rudenį?
    Kodėl Kalėdos prasideda rudenį?

    Sutikite, rudens pradžioje parduotuvėse pamatę kalėdines dekoracijas ir išgirdę etatines žiemos švenčių dainas ne vienas stabtelime iš nuostabos. Ar ne per anksti tos prekybininkų Kalėdos, kai grybautojai dar baravykus miš...

  • E. Macrono klaida – ne analizė, o siūlomi sprendimai
    E. Macrono klaida – ne analizė, o siūlomi sprendimai

    Euroatlantizmo šalininkai dešimtmečius skundėsi, kad aljanso europinė dalis bijo veikti ir laikosi siauro požiūrio. Po sensacingo Emanuelio Macrono interviu „The Economist“ šiuos skundus reikėtų iš naujo apmąstyt...

  • Kruvina Balkanų košė
    Kruvina Balkanų košė

    Mirus Aleksandrui I (1888–1934), formaliu Jugoslavijos valdovu tapo jo 12-metis sūnus Petras II (1923–1970). Laukiant naujojo monarcho pilnametystės, valstybės valdymas buvo patikėtas regentų tarybai, vadovaujamai Aleksandro pusbrolio princo P...

    25
  • Teigti, jog degant padangoms dioksinai nesusidaro yra neatsakinga
    Teigti, jog degant padangoms dioksinai nesusidaro yra neatsakinga

    Teigti, jog degant padangoms dioksinai nesusidaro yra neatsakinga. Dioksinai susidaro esant nepilnam organinės medžiagos, savo sudėtyje turinčios halogenų, didžiąją dalimi chloro, degimui. ...

  • Gyvenimas pagal instrukcijas
    Gyvenimas pagal instrukcijas

    Eurą turime senokai, bet kaip šiandien pamenu tragikomišką istoriją apie sukčių apgautą senolę. Pasibeldė vieną dieną į jos duris simpatiška mergina, pasiūlė turimus litus į naująją valiutą pakeisti, o močiutė ir i&scaro...

    9
Daugiau straipsnių