Tuo metu „Nemuno aušros“ lyderis dievagojosi: jokio antisemitizmo jo žodžiuose nėra. „Juoda yra balta!“ – tarsi šaukia R. Žemaitaitis ir ragina pamiršti šią temą, nes kalbėdami esą tik ją eskaluojame. Tarsi pamiršdamas, kad pats šią temą ir pradėjo. Kas ką eskaluoja, įvertins teismas.

O buitinio ir tikrojo folkloro kūrinius tikrai reikėtų peržiūrėti, atskiriant tai, kas šiandien dar yra vartotina, o kas – ne. Vaikų darželyje mokyta Užgavėnių dainelė su žodžiais „Čigonėliui duos, duos, prisirišę prie tvoros“ dar prieš keliolika metų sukėlė dalies visuomenės pasipiktinimą. Tada kai kurie paveldo sergėtojai dainelę gynė. Viena etnologė netgi teigė, kad taip dainuoti apie čigonus – nieko tokio, nes esą patys romai pasakė, kad jie nėra čigonai, todėl dainuoti apie čigoną – tas pat, kas dainuoti apie dinozaurą.

Vis dėlto tikėtina, kad šių dienų darželinukai minėtos Užgavėnių dainelės nebesimoko, kad ji neskamba ir per šią tautos mėgstamą šventę Rumšiškėse, kitur.

Lietuvoje labai dažnai dauguma prisiima sau teisę nuspręsti, kaip jaučiasi mažuma. Tačiau sociologijos mokslas, žmogaus teisių ir laisvių gynėjai jau seniai konstatavo, kad pati mažuma turi įvardyti, kaip ji jaučiasi. Ir, jeigu jaučiasi nesaugiai, kaip kad žydai po R. Žemaitaičio teiginių, reikia daryti viską, kad taip nebūtų.

O jeigu netikite, kad Lietuvoje gajos antisemitinės nuotaikos, paskaitykite skaitytojų komentarus po žiniomis apie R. Žemaitaičio teismo posėdžius.