Metas naikinti Privatizavimo fondą?

Vyriausybė pritarė, kad būtų naikinamas Privatizavimo fondas. Priežastis – itin sumažėjusios privatizavimo apimtys ir fondo pajamos. Privatizavimo fondo likutį ketinama pervesti į Rezervinį (stabilizavimo) fondą. Į jį pateks ir pusė ateityje gaunamų pajamų iš privatizavimo. Likusi privatizavimo pajamų dalis keliaus į kitas biudžeto finansuojamas programas.

Sprendimas naikinti fondą yra pagrįstas bent jau technokratiniu požiūriu, kad formuoti atskirą fondą, kurio pajamos – vos pora milijonų, – netikslinga. Tačiau labai tikėtina, kad sprendimas – ne vien technokratinis, jis atspindi ir pasirinktą strategiją valstybinio turto atžvilgiu. Privatizavimas nebėra prioritetas, greičiau priešingai – valstybinės nuosavybės plėtra yra prioritetas. O tai neramina.

Šiandien, laimei, nebereikia nuo nulio įrodinėti, kokia laisvei, progresui ir gerovei yra svarbi privati nuosavybė. Tik dėl to, kad Lietuvoje sparčiai vyko privatizavimas, taip greitai pavyko priartėti prie išsivysčiusių šalių, o pagal kai kuriuos gyvenimo kokybės rodiklius – ir pralenkti. Šiandien susiduriame ne su visišku privačios nuosavybės neigimu, bet su „trečiojo kelio“ paieškomis. Norima privačios nuosavybės privalumus pritaikyti valstybinės nuosavybės struktūrose ir taip nušauti du zuikius: ir užtikrinti „viešąjį interesą“, ir sukurti efektyviai veikiančias įmones.

Štai, pavyzdžiui, nepriklausomos valdybos valstybės ir savivaldybių akcinėse bendrovėse yra tokių pastangų pavyzdys. Tai, be abejo, yra geriau, nei totalus politinis valdymas, bet net ir prie didžiausių pastangų ir geriausių norų neužtikrina to rezultato, kurį duotų visiškai privati nuosavybė.

Praktinių įrodymų jau yra – Vilniaus šilumos tinklų nepriklausomi valdybos nariai atsistatydino, kiek anksčiau tai padarė ir nepriklausomi Lietuvos jūrų laivininkystės valdybos nariai. Priežastis – politikos diktatas, įvairios jo formos. Padorūs valdybų nariai atsistatydina, o kiek jų tęsia darbą, asimiliuodamiesi su valstybinio valdymo sistema?

Taip pat yra klaidinga teigti, kad jau išsemti privatizavimo rezervai, kad nebeliko, ką būtų galima perleisti į privačias rankas. Vidury nakties pažadinkite iš miego bet kokių ideologinių pažiūrų ekonomistą, ir jis jums išpyškins, kad švietimas, sveikatos priežiūra, komunalinis ūkis yra tipinės, visus požymius atitinkančios privačios gėrybės. Jos dabar yra sutelktos valstybės rankose ne todėl, kad kitaip neįmanoma ar kad taip efektyviau, ar moraliau, o tik dėl to, kad tam tikru momentu istorijoje valdžia dėl skirtingų priežasčių uzurpavo šias žmogui itin svarbias sritis.

Uzurpavo todėl, kad norėjo pažadėti žmonėms rojų žemėje, sukuri iliuziją ir taip pratęsti savo kadenciją. Privačių sistemų suvalstybinimai yra ne tik totalitarizmo, bet, deja, ir demokratijos palydovas, tiksliau – pašalinis jos padarinys, kurio, norint, galima išvengti.

Grįžtant prie vyriausybės sprendimo naikinti Privatizavimo fondą, labai svarbu užtikrinti, kad su fondu nebūtų palaidota ir pati tolimesnio privatizavimo idėja.