Izoliacija, kuri suartina

Šiuo atveju visi turi izoliuotis, nes neaišku, kuris tą virusą nešioja ir gali tapti užkrėtimo šaltiniu, kuris jau persirgęs, o kuris serga būtent šia liga, o ne kokia kitokia... Žinoma, turime ir visai aiškių abejonių nekeliančių ligos atvejų. Ir jų nemažai...

Kad ir kaip būtų, žmonės nori bendrauti. Tas bendravimo noras neatsitiktinis – tai yra prigimtinis poreikis bendrauti su kitais žmonėmis. Pastebėjau, kad vadinamieji vienišiai, kurie visada teigdavo, jog jiems kitų žmonių nereikia, šiomis dienomis labiausiai kenčia nuo bendravimo trūkumo. Bendravimo poreikio šaknys yra gana paprastos – mes esame, jei taip galima išsireikšti, bendruomeniniai gyvūnai. Žmogus tampa žmogumi tik augdamas žmonių apsuptyje: šeima, kaimas, miestas, regionas, valstybė...

Nieko keisto, kad mūsų bendravimo poreikis paaštrėjo. Apribojus fizinį betarpišką bendravimą, labai suaktyvėjo virtualusis bendravimas. Ačiū Dievui, kad mes jį turime! Kiek jis padeda mums šiais karantino laikais neleisdamas per daug įsisiūbuoti emocijoms, baimėms, suteikdamas priimtinus visiems įtampos sumažinimo kelius. Tos priemonės pačios savaime yra neutralios. Todėl jos gali būti panaudotos ir keliant įtampą. Priklausomai nuo jas naudojančių žmonių tikslų.

Nieko keisto, kad mūsų bendravimo poreikis paaštrėjo.

Ir ko tik mes neprigalvojame. Aš, pavyzdžiui, priklausau kelioms naujoms veidaknygės (feisbuko) grupėms: dviejuose lietuviai iš viso pasaulio dalijasi savo gaminamų valgių receptais, vienoje grožimės savo ir kitų pro langą matomais vaizdais. O ir savo paties puslapiuose labai suaktyvinau veiklą: parapijos puslapyje transliuoju pamaldas, kurias stebi lietuviai (ir ne tik lietuviai), išsibarstę po visą platų pasaulį (JAV, Kanada, Australija, Norvegija, Vokietija, Argentina, Latvija ir Lietuva); savo asmeniniame puslapyje dažniausiai rodau savo gaminto maisto nuotraukas ir pateikiu receptus arba per pasivaikščiojimus apie namus matytus įdomesnius vaizdus; savo kūrybos puslapyje jau nebeapsiriboju paprastu eilėraščių tekstų pateikimu, bet juos ir įgarsinu su vaizdu; o mano prieš 17 metų įkurto lietuviško vaikų darželio puslapyje stengiuosi pateikti vaikams skirtų užduočių, paskaityti jiems skirtų eilėraščių, o ir kelios mamos su mokytojomis įsijungusios į šį darbelį, nors darželis dabar laikinai uždarytas.

JAV lietuviškoje bendruomenėje tiek draugų rateliuose, tiek ir bendruomeninis gyvenimas virte verda. Ir tai vyksta dėl šiuolaikinių technologijų. Nors mano vaikai jau išaugo, bet mokyklinio amžiaus vaikai tęsia mokslus nuotoliniu būdu tiek savo pačių amerikietiškose, tiek ir lituanistinėse mokyklose. Prieš savaitę šventėme mūsų šeimos draugės gimtadienį – sugužėjo visas ratas draugų. Tiek iš Čikagos apylinkių, tiek ir iš Lietuvos. Ačiū naujosioms komunikavimo technologijoms. Ir balius smagus, ir draugų ratas daug didesnis, ir beveik nieko nekainavo.

Čikagoje naujoji imigracinė kūrėjų karta jau penkti metai iš eilės balandžio mėnesį kviečia į nemažą JAV gyvenančių poetų pavasarinį susibūrimą. Šiais metais jis buvo numatytas balandžio 18 d., šeštadienį. Turėjo atvykti poetai ne tik iš Čikagos apylinkų, bet ir Kalifornijos, Kolorado, Konektikuto, Floridos, Džordžijos, Meino, Niujorko, Merilando, Indianos valstijų (gal visų net neišvardijau). Ta proga renginio organizatorė Sandra Avižienytė parengė ir išleido dalyvaujančių poezijos rinktinę "Vėtrungės", kurią išleidome Lietuvoje ir parsisiųsdinome į Čikagą. Dėl karantino apribojimų atrodė, kad renginys geriausiu atveju turės būti nukeltas. Tačiau jis įvyko! Jame dalyvavo mažesnis būrys žmonių, nei būtume sulaukę salėje. Bet svarbiausi dalyvavo – dauguma poetų prisijungė paskaityti savo eilėraščių ir išklausyti kitų skaitomų. Renginys, kuriame dalyvavo žmonės iš visos Amerikos ir net Lietuvos (kurioje tuo metu buvo pats vidurnaktis), tęsėsi virš trijų valandų. Žmonės prisiminė jau anapilin išėjusius kolegas (Eglę Juodvalkę, Joną Bogutą), skaitė eilėraščius, dainavo dainas, juokėsi, jaudinosi kaip tie, kurie turi scenos baimę, džiaugėsi ir šventė kūrybinę bendrystę. Renginys užsitęsė daug ilgiau, nei buvo numatyta. Jo labai mums visiems reikėjo.

Apmąstydamas ir įvertindamas šias karantino dienas turiu pripažinti, kad jis pakeitė mūsų gyvenimus. Nežinia, ar ilgam. Dar nėra visai aišku, kokias pamokas mes išmoksime. Tačiau jau dabar aišku, kad karantinas, nors ir atitolindamas mus fiziškai vienas nuo kito ar apribodamas mūsų judėjimo laisvę, išryškina, kas mums yra svarbu ir kas mus suartina. Kas mums visiems yra bendra.

Mus suartina tai, kas gražu. Ir tuo grožiu mes norime dalytis su kitais. Mums neužtenka vieniems tuo grožiu pasidžiaugti. Mus suartina stalo bendrystė. Ir tai nėra vien tik paprastas maisto, kuris mums suteikia energijos, gaminimas. Visas procesas gali būti labai kūrybingas, ritualizuotas, kurį gamintojas atlieka mąstydamas apie savo mylimus ir brangius žmones. Tai nėra vien tik maistas. Kažkuria prasme, tai sakramentinis įvykis, kuriame mes su kitais dalijamės savimi...

Ir pabaigoje – poezijos renginys. Kaip žinoma, žiūrint iš profesionalumo taško, jame skambėjo labai skirtinga poezija. Mūsų pagrindinis tikslas nėra išrūšiuoti, kas yra geresnis ar blogesnis eiliakalys. Ne tai buvo svarbiausia. Svarbiausia buvo, kad mes kuriame, kad mes susiburiame, kad mes norime išgirsti vienas kitą, norime būti išgirsti. Mes norime kurti ir ta kūryba dalytis bei ją priimti. Mes norime būti bendrystėje.

Joje mes ir esame.