Tačiau po šia atsipalaidavimo skraiste atsakingiems Lietuvos miestų planuotojams ir politikos formuotojams tyliai kunkuliuoja daugybė klausimų: kaip saugiai čia jaučiasi žmonės? Ar ši žalioji erdvė prieinama visiems ir ar ji skatina teigiamą visų bendruomenės narių bendravimą?
Pasirodo, miesto erdvės gali būti puikūs veidrodžiai, atspindintys ne tik fizinį miesto planą, bet ir socialines vertybes, gyventojų patiriamą įtraukties ar atskirties jausmą.
Erdvės dizainas
Lietuvoje viešųjų erdvių dizainas ir prieinamumas yra labai svarbus veiksnys, lemiantis, kaip žmonės jaučiasi susiję su savo miestu ir vieni su kitais. Pavyzdžiui, Vilniuje miesto planuotojai daug nuveikė derindami istorinius ir modernius elementus, kurdami atvirumo dvasią įkūnijančius parkus, aikštes ir dviračių takus.
Šiose erdvėse ne tik įrengiamos poilsio vietos, bet ir subtiliai skatinama įtrauktis, kad žmonės jaustųsi priklausantys kitiems. Tačiau miestų dizainas yra subtilus menas, ir tai, kas vienam žmogui atrodo atvira, kitam gali atrodyti bauginamai. Pavyzdžiui, didelė, išsiplėtusi aikštė gali atrodyti išlaisvinanti jaunimui, ieškančiam vietos pasilinksminti, bet gali būti neįveikiama vyresnio amžiaus gyventojams, ieškantiems ramesnės vietos pasislėpti nuo vasaros karščio bangos.
Daugelyje Lietuvos miestų sąmoningai stengiamasi į miesto planavimą įtraukti įvairių bendruomenių grupių nuomonę. Planuotojai vis labiau supranta, kad nepakanka vien tik turėti viešųjų erdvių – šios erdvės turi atspindėti įvairių grupių poreikius. Miestų viešųjų erdvių planavimą grindžiant įtraukumo principais, miestai gali reikšmingai prisidėti puoselėdami vietos bendruomenes.
Šie planavimo principai taip pat turi paskatinti ir vietos bendruomenių spontaniškumą – nedidelį bendruomenės festivalį ar mainų turgelį. Taip patys gyventojai kuria savo miestą, o savivaldybei ir ekspertams belieka truputį atsitraukti ir leisti bendruomenei kurti, augti, žaisti, tačiau jie turi užtikrinti tokių erdvių pasiekiamumą visiems gyventojams – jauniems ar vyresnio amžiaus, sveikiems kaip ridikai ir tiems, kurie atsigauna po sunkių ligų ar turi negalią, žvitraus proto genijams ar tiems, kuriems reikia mūsų visų pagalbos ir dėmesio.
Saugumas ir apšvietimas
Svarbu nepamiršti, kad įtrauki miesto erdvė – tai ne tik fizinis dizainas, bet ir tai, kokiai veiklai erdvė kviečia. Parkai su mišrios paskirties zonomis, pavyzdžiui, krepšinio aikštelėmis, šachmatų stalais, iškylų vietomis ir žaidimų aikštelėmis, automatiškai pritrauks didesnę auditoriją nei erdvės, kurios skirtos tik vienai paskirčiai.
Miesto erdvės gali būti puikūs veidrodžiai, atspindintys ne tik fizinį miesto planą, bet ir socialines vertybes, gyventojų patiriamą įtraukties ar atskirties jausmą.
Pavyzdžiui, Panevėžyje, atgaivinant didžiuosius parkus ir numatant įvairios paskirties zonas: šeimų, jaunimo, skirtas ramybei ir tylai, buvo siekiama įgalinti gerąjį savininkiškumo jausmą. Tyrimai rodo, kad jaučiantis viešosios erdvės savininku, yra labiau siekiama ją išsaugoti ir puoselėti.
Visuomenės rizikos suvokimas taip pat vaidina netikėtą, tačiau labai svarbų vaidmenį, lemiantį, kaip žmonės naudojasi miesto erdvėmis ir kaip jose jaučiasi. Lietuvos miestuose saugumo suvokimas gali labai skirtis, priklausomai nuo to, kaip prižiūrimos, apšviestos ir suprojektuotos viešosios erdvės.
Nors paprastai Lietuvos didžiųjų miestų parkai yra laikomi gyvybingomis bendruomenės erdvėmis dieną, gyventojai gali jaustis ne tokie saugūs, jei teritorija prastai apšviesta arba nėra aiškiai matomų takų tamsiuoju paros metu.
Todėl sistemingai rūpinantis, kad viešosios erdvės būtų saugios, gyventojai šiomis erdvėmis gali mėgautis ir tuomet, kai jose nedaug lankytojų, prastu oru ir net po saulės laidos.
Atviros erdvės
Kitas veiksnys, formuojantis visuomenės rizikos suvokimą, yra viešųjų erdvių išdėstymas, skatinantis matomumą ir natūralią priežiūrą. Pavyzdžiui, didieji miestai turi tokias erdves kaip Gedimino prospektas Vilniuje, Laisvės alėja Kaune, miestų centrų aikštės, kurios pasižymi atviru išdėstymu, sudarančiu galimybę žmonėms aiškiai matyti visą erdvę.
Tokiose erdvėse yra mažai paslėptų kampų ir šešėlinių vietų, kurios gali priversti praeivius jaustis nejaukiai ir skatina erdvę vertinti kaip rizikingą. Todėl ekspertai, teikdami pirmenybę matomumui viešųjų erdvių dizaine, padeda mažinti nusikaltimų baimę ir skatina spontanišką socialinį bendravimą. Kai žmonės jaučiasi saugūs, jie labiau linkę lankytis ir būti toje erdvėje, bendrauti su kitais ar tiesiog pasijusti tos vietos bendruomenės dalimi.
Galiausiai, Lietuvos miestų urbanistinės erdvės – tai daugiau nei tik visuomenės apgyvendinimas; jos sukuria priklausomybės vietai jausmą. Sąmoningai projektuodami teritorijas, kviečiančias įvairias grupes sugyventi ir bendrauti, Lietuvos miestai formuoja aplinką, kurioje visi jaučiasi atviri, prieinami ir svetingi.
Nuo atsitiktinio vaikščiotojo Vilniaus Vingio parke iki atsidavusio sporto entuziasto Kauno Nemuno saloje – kiekvienas žmogus gali rasti savo vietą Lietuvos miestovaizdyje. Ši kelionė į įtraukias miesto erdves primena mums, kad, be plytų ir suoliukų, miestai kuriami remiantis ryšiais, kuriuos puoselėjame, ir gyvenimais, kuriuos paliečiame vietose, kuriomis dalijamės.
Naujausi komentarai