Įslinkęs vogčiomis – apie progresinio mokesčio atsiradimo Lietuvoje istoriją

Nors terminas „progresinis“ kildinamas iš „progreso“ ir instinktyviai atrodo kaip savaiminis gėris, daug gėrio jame nėra. Tai tiesiog aukštesnis mokestis ir auganti mokesčių našta tiems, kurie daugiau uždirba. Tai vienodų, proporcinių, skaidrių ir manipuliuoti neskatinančių mokesčių atsižadėjimas. Aukštesnio tarifo taikymas ne tik darbo pajamoms grindžiamas tuo, kad pajėgumas mokėti mokesčius priklauso ne nuo pajamų rūšies, bet nuo jų kiekio.

Teigiama, kad progresinis mokestis įneš daugiau teisingumo. Tad verta prisiminti progresinio mokesčio darbo pajamoms atsiradimo istoriją. Virš 120 vidutinio darbo užmokesčio (VDU) siekiančioms darbo pajamoms nuo 2019 m. pradėtas taikyti 27 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifas. Vėliau pamažu pajamų slenkstis leidosi, o tarifas augo. Ir štai nuo 2021 m. darbo pajamos virš 60 VDU jau imtos apmokestinti 32 proc. tarifu (šiuo metu tai maždaug 100 tūkst. eurų per metus). Tačiau progresyvumas čia įslinko vogčiomis – buvo sutarta, kad aukštoms darbo pajamoms įvedamos „Sodros“ įmokos lubos, o mainais į jas asmeniui prie 20 proc. GPM bus pridedamas dar 12 proc. GPM tarifas – taip ir išėjo 32 proc. siekiantis aukštutinis tarifas. Visuomenė buvo raminama argumentu, kad pačiam žmogui suminė mokesčių našta nepasikeis. Taip ir yra. Našta nepasikeičia, o „Sodros“ lubos pagrindžiamos tuo, kad, pasiekus aukštesnes pajamas, žmogaus pensija nebeauga. „Lubos pensijai – lubos įmokai“, viskas logiška. Tik ne padariniai, kurie dabar tampa regimi.

Kai akį rėžiantis (o kai ką pamaloninantis) progresinis tarifas sistemoje apsigyveno, drauge su juo užgimė ir noras suvienodinti mokesčius, pakeliant iki viršutinio tarifo visų kitų pajamų rūšių mokesčius. Progresinis mokestis, kuris tikrovėje nereiškia progresinio apmokestinimo darbo pajamas gaunančiam žmogui, pakibo virš visų kitų pajamų gavėjų kaip Damoklo kardas.

Suvienodinimo motyvas labai dažnai remiasi ir tuo, kad darbo pajamoms taikomas 20 proc. tarifas, o kitoms pajamoms – 15 proc. Šių tarifų skirtumai irgi turi savo atsiradimo istoriją. Juk kadaise visi pajamų mokesčiai buvo vienodi ir skaidrūs – 15 proc. Tačiau 2019 m. bendrosios pensijos mokėjimo šaltinis buvo perkeltas iš „Sodros“ į valstybės biudžetą ir būtent todėl prie 15 proc. darbo pajamų tarifo buvo pridėtas papildomas 5 proc. tarifas – bendrai pensijai gauti.

Neišvengiamai paskatinsime žmones žaisti su mokesčių sistema žaidimus, o politikus ir mokesčių rinkėjus – lopyti skylėtą sistemą.

Taip atsirado nelygumas ir progresyvumas, kurie dabar tapo didžiuoju reformos motyvatoriumi: nelygumą žadama panaikinti, pakeliant visus iki aukštesnio tarifo (jei dar ne visus, tai tik laiko klausimas), o progresinį tarifą norima pritaikyti visoms pajamų rūšims. Nors, kaip paaiškinta anksčiau, darbo pajamoms progresyvumas yra popieriuje, o ne realybėje. Išspręsti perteklinio talentų apmokestinimo problemą galima paprastai – grąžinant visoms darbo pajamoms 20 proc. tarifą ir paliekant „Sodros“ lubas. Juolab kad, pačios Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, žmonių, kurie moka padidintą tarifą, Lietuvoje yra tik 8 tūkst.

Svarbu suvokti, kad kapitalo pajamoms, kurioms netaikoma nei „Sodros“ įmoka, nei jų lubos – nes „Sodros“ įmoka pagal savo prigimtį taikoma tik darbo pajamoms – progresyvumas jau būtų tikras, ne popierinis. Gaunantiems jungtinių pajamų daugiau nei 60 VDU, būtų taikomas papildomas 5 proc. GPM tarifas, o gaunantiems virš 120 VDU – papildomas 7 proc. tarifas.

Klausimas, kiek tvarūs yra kol kas išlaikomi skirtingi baziniai tarifai, jeigu norima sujungti pajamas į bendrą bazę. Nuolat skambantys suvienodinimo ir pakėlimo iki aukštesnio tarifo argumentai yra rimtas perspėjimas, kad idėja sujungti visas pajamas galiausiai lems ir visų tarifų suvienodinimą iki aukščiausio.

Štai kokia mokesčių ekspansija tyko naujame mokesčių pakete. Kalbos apie ekonomikos augimui palankius mokesčius tam augimui visai nepadės. Atsisakydami tos mokesčių sistemos dalies, kuri iki šiol buvo skaidri, proporcinė, paremta logika ir lygybe, neišvengiamai paskatinsime žmones žaisti su mokesčių sistema žaidimus, o politikus ir mokesčių rinkėjus – lopyti skylėtą sistemą.