Iškelkite JAV vėliavą

Jie taip pat turėtų liautis viešai garbinti abstraktų pilietiškumą ir įsivaizduojamą vienybę. Šiaurės Korėja yra vienintelė valstybė pasaulyje, kurioje gyventojų pilietiškumas ir vienybė siekia net 125 procentus, tačiau nei patiems šiauriečiams, nei likusiai žmonijai tai nieko gero neduoda.

Norint sulaukti stipresniųjų dėmesio, paramos bei geopolitinio išganymo, reikia labai ilgai ir nuosekliai vykdyti du labai svarbius ir dažniausiai tiesiogiai su karyba nesusijusius procesus.

Pirmasis procesas yra legalus vakarietiškų (ypač amerikietiškų) prekių ir paslaugų pirkimas. Norite padėti sau ir kitoms nuo Kremliaus režimo nukentėjusioms tautoms (įskaitant ir rusus)? Nusiveskite savo vaikus arba anūkus į naujausią Betmeno ("Batman") filmą. Už kiekvieną bilietą jums teks pakloti po aštuonis eurus (plius pinigai už ėdalą ir gėrimus). Filmas truks tris valandas, be to, yra didelė tikimybė, kad jis jums visiškai nepatiks, tačiau ši kančia duos žymiai didesnę naudą nei išmalda labdaros organizacijoms.

Aukojimas tėra moderni indulgencijos forma, kuria nuraminama sąžinė dėl dalyvavimo kirkorovidų sektos koncertuose, Rusijoje pakuotos arbatos ir ten virtos degtinės gėrimo vartojimo, rusiškų filmų apie visuomenės atmatas žiūrėjimo ir audringo juoko, prasiveržusio kuriam nors sugėrovų ištarus kvailą pokštą: "rusai puola".

Labdara kartais gali padėti kenčiantiesiems, tačiau dažniausiai ji yra reikalinga patiems aukotojams. Aukoti smagu. Žmogui atrodo, kad jis daro gerą darbą, tačiau rimtų ekonominių ir politinių rezultatų galima pasiekti tik marksistų peikiamu vartojimu. Jeigu vartodami vakarietiškas prekes ir paslaugas kankinsite save labai ilgai bei nuosekliai, jūsų vargai anksčiau ar vėliau duos atitinkamą rezultatą.

Aukojimas tėra moderni indulgencijos forma, kuria nuraminama sąžinė.

Nacionalinis saugumas yra jūsų geidžiamas patiekalas, politika – aparatas, ant kurio gaminamas maistas, o pinigai – dujos. Nėra dujų? Nebus nei liepsnos, nei šilto maisto. Kuo daugiau vakarietiškų prekių ir paslaugų bus nuperkama ir suvartojama, tuo didesnė tikimybė, kad eilinis amerikietis, britas, olandas, belgas, prancūzas ir vokietis (netgi ispanas, italas ir graikas) bus suinteresuoti, kad jų valdžia išlaikytų posovietines valstybes labiau pasislinkusias į Vakarus ir ši jų parama išliks nepriklausomai nuo to, kas įsitvirtins vakarietiškų valstybių valdžioje (kairieji ar dešinieji).

Visų karų ir konfliktų šaknys yra materialistinės. Pinigai suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų Šiaurės Amerikos kolonijų atsiskyrime nuo Didžiosios Britanijos imperijos.

"Jokių mokesčių be atstovavimo (No taxation without representation)", – kadaise šaukė maištingoji kolonistų dalis.

Jie buvo įsitikinę, kad imperijos aparatas pasiima pernelyg daug jų uždirbto pelno ir mainais neduoda nieko, net vietos parlamente kolonijų atstovams.

Kai Adolfas (1889–1945) rėkaudavo apie "gyvybinę erdvę" (Lebensraum), jis turėdavo omenyje gamtinius išteklius, finansus, dirbamą žemę ir kitus resursus, vartotojų rinkas ir mokesčių mokėtojus. Taip. Jis turėjo omenyje būtent tai, net jeigu pats nesuprato, apie ką kalba.

Netgi Islamo Irako ir Levanto valstybe (ISIL, ISIS) pasivadinusi galvažudžių bei plėšikų grupuotė labiau siekė sukurti naftos pritvinkusią autoritarinio pobūdžio santvarką, nei platinti tikėjimą Alachu.

Antrasis procesas yra labai panašus, bet žymiai labiau susijęs su politika. Norint, kad kitos valstybės jus gintų (arba padėtų apsiginti), reikia joms parodyti, kad jūsų autonomiškas egzistavimas yra vertingas, todėl net mažai valstybei būtina aktyviai dalyvauti tarptautiniuose žaidimuose ir parodyti galingesniems, kad ji ne tik gali tvarkyti savo regiono reikalus, bet ir prisidėti prie pačių tolimiausių pasaulio kampelių bėdų likvidavimo.

Marijos žemės valdžios sprendimas atidaryti Taivano atstovybę ir mesti iššūkį Kinijos Liaudies Respublikai buvo vienas svarbiausių žingsnių per trisdešimt metų. Taivanas nėra dar vienas kraštas, užsigeidęs nepriklausomybės. Su šia turtinga ir išsivysčiusia sala yra susiję labai rimti, ne vieną dešimtmetį trunkantys geopolitiniai žaidimai, o Rytų Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono politinė ir ekonominė reikšmė pasaulyje turėtų vis labiau augti.

Pirmaisiais šių metų mėnesiais daug kas mūsų valstybėje verkšleno dėl "pablogėjusių santykių su Kinija", tačiau komunistinio Rytų drakono pyktis tėra ledkalnio viršūnė. Remti ukrainiečius ir Baltarusijos opoziciją – lengva ir patogu, nes jie "balti, krikščionys ir gyvena netoliese", tačiau jeigu Ramiajame vandenyne geopolitinis žaidimas pasisuks dramatiškesne linkme, kai kuriems Marijos žemės vaikams teks vykti į Taivaną (iš kurio dalis jų negrįš).

Kita vertus, negalima atmesti teorijos, kad pašliję santykiai su kinais tėra miražas. Kinijos Liaudies Respublikos nomenklatūra, kaip ir kiti autoritariniai režimai, giliai širdyje nekenčia bailių ir prisitaikėlių. Taip. Jie to reikalauja iš kitų, bet tuo pat metu ir niekina tai.

Iki Taivano atstovybės atidarymo Marijos žemė Kinijos Liaudies Respublikos atstovų akyse tebuvo antrarūšė, daug importuojanti ir šiek tiek eksportuojanti valstybė. Atidarius salos atstovybę, komunistų nomenklatūra supyko, tačiau negalima atmesti prielaidos, kad jos atstovai širdyje į mūsų valstybę pradėjo žvelgti rimčiau ir pagarbiau.

Šiuo metu tiek Kinijos Liaudies Respublika, tiek Indija laikosi kiek atokiai nuo Kremliaus išdaigų Ukrainoje. Daugelis žmonių Rusiją ir Raudonąją Kiniją dažniausiai suvokia kaip partneres ir sąjungininkes bei laukia kinų įsitraukimo į Ukrainos avantiūrą, tačiau Kinijos Liaudies Respublika yra ne ką mažiau už Vakarus suinteresuota Rusijos nukraujavimu.