Analizuojant įvykius Sakartvele, kalbama apie tris galimus scenarijus. Teisinį, kai grįžtama į parlamento rinkimų išvakares ir surengiamas naujas balsavimas,  su kuriuo „Sakartvelo svajonė“ savo valia nesutiks.

Rusiškąjį, kai Bizina Ivanišvilis su kompanija eliminuoja politinį lauką nuo opozicijos, maksimaliai apkarpo piliečių teises. Nors „Svajonė“ ir sulaukė paramos iš konstitucinio teismo, vakar nepriėmusio prezidentės pareiškimo pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais, tokiai įvykių eigai „Svajonė“ bent kol kas stokoja fizinių resursų. Juk protestuoja ne tik jaunimas ir opozicija, bet ir Nacionalinio banko darbuotojai, savivaldybių tarnautojai, diplomatai, paprastai vengiantys politinių pareiškimų, šiandien drąsiai skelbia savo poziciją, atsisako dirbti teisingumą pamynusiai valdžiai. Visa tai – fundamentalių pokyčių Sakartvelo visuomenėje, per pastaruosius 30 metų įskiepytų europietiškų vertybių ženklai. Jų vandens patrankomis nenuplausi.

Trečiasis scenarijus – vieninteliu legitimiu galios centru lieka prezidentė Salomė Zurabišvili, aplink kurią susiburia valstybės aparatas ir kariuomenė, taikos metu pavaldi šalies vadovei. Kol kas ji tokio sprendimo nepriėmė.

Prieš spalio pabaigos rinkimus „Sakartvelo svajonė" agresyviai manipuliavo rinkėjų baime, gąsdindama, kad opozicijos pergalė reikštų rusų tankus Tbilisyje. Klastodama rinkimus, prieš tautos valią pareikšdama apie stabdomą integraciją į ES, „Sakartvelo svajonė“ šiandien turi, Winstono Churchillio žodžiais tariant, ir negarbę, ir karą su savo piliečiais.