Investuotojams – raudonas kilimas, o lietuviškiems naujokams – špyga?

Pats savaime skaičius įspūdingas. Jeigu apvalintume ir laikytume, kad Kaune gyvena 300 tūkst. gyventojų, tai išeitų, jog viena įmonė (neskirstant į privačias ar valstybines) tenka 20 kauniečių.

Tačiau bėda, kad šis skaičius iš esmės stabilus ir nesikeičia jau ketverius metus. Paskutinį kartą Kaune reikšmingiau ūkio subjektų skaičius ūgtelėjo 2013–2016 m., kai kasmet susikurdavo po 500 subjektų. Pastaraisiais metais augimą skaičiuojame vos po 100 įmonių.

Paskutinį kartą Kaune reikšmingiau ūkio subjektų skaičius ūgtelėjo 2013–2016 m., kai kasmet susikurdavo po 500 subjektų.

Galima būtų guostis, kad Lietuvos uostamiestyje Klaipėdoje situacija dar blogesnė – ten augimo pastaraisiais metais iš viso nefiksuojama. Tačiau palyginti sostinėje nuo 2013 m. iki 2021 m. pradžios veikiančių subjektų skaičius ūgtelėjo kone trečdaliu. Kai Kaune per atitinkamą laiko tarpą vos penktadaliu.

Jau kelintą kadenciją Lietuvoje ypač populiaru girtis pritrauktais investuotojais, lengvatinių mokesčių erdvėse besikuriančiomis gamyklomis, logistikos ar kitų šakų įmonėmis. Iš užsienio pritrauktos investicijos iš tiesų gerina ekonominę padėtį, augina gyventojų atlyginimus, leidžia kaupti patirtį ir šakines kompetencijas.

Tačiau tuo pat metu dėmesys užsienio investuotojams, panašu, į šešėlį perkėlė Lietuvos nacionalinio verslo auginimo ir plėtros pastangas. ES fondų pagalba auga iš esmės jau dabar veikiančios įmonės. Jos auginasi raumenis, tampa regiono ar net pasaulio lygio žaidėjais. Tačiau jų sėkmė bus laikina, jeigu šalia jų nesikurs daugybė naujų ir smulkiųjų įmonių. Būtent tokia ūkio ekosistema būtų ir saugi, ir stabili – leistų užtikrinti pakankamą amortizaciją net tada, kai užgriūna globalios negandos.

Dabar Lietuva eina savo jau ne tokių, bet sėkmingų vidutinio dydžio verslo įmonių stambinimo keliu. Tai dėsninga – lengva aptikti, paremti, išauginti sėkmės istoriją. Tačiau ilgu laikotarpiu tokia strategija išsausins ūkio naujokus, nesukurs deramos atramos kluptelėjus ar dar svarbesnio kaitos potencialo ateičiai.

Tam tikrus problemų signalus matome jau šiandien. Pavyzdžiui, nagrinėjant nedarbo lygio rodiklius matome, kad, nepaisant pandemijos įtakos, bendras darbingų asmenų nedarbas išlieka stabilaus apie 7 proc. lygio. Tačiau vos tik imame atskirą visuomenės pjūvį – pavyzdžiui, jaunimo (15–29 metų amžiaus grupė) nedarbą – matome, kad 2017–2019 m. laikęsis panašaus lygio dar prieš pandemijos pradžią šoktelėjo ir dabar yra likęs aukšto 13–15 proc. nedirbančiųjų lygio.

Tai rodo, kad nedarbo struktūra keičiasi – kuo toliau, tuo labiau aukštesnės kvalifikacijos, ilgametę patirtį sukaupę darbuotojai darbą greičiau ar vėliau randa. Ir tai dėsninga – būtent tokių patyrusių bei patikimų darbuotojų reikia dideliems Lietuvoje besikuriantiems investuotojams ar čia dideles gamybines bazes plėtojantiems vietiniams verslams. Jie neturi laiko eksperimentams.

Tačiau skylė plečiasi ir verslas nebegali pasiūlyti deramo užimtumo jaunimui. Nauji smulkieji vietiniai verslai stokoja valstybės dėmesio ir pagalbos, jie nesikuria ir neauga, neatsiveria galimybės jauniems nepatyrusiems darbuotojams. Tai programuoja rimtų problemų ne tokiai jau ir tolimai ateičiai.