Jeigu verslininkas pasamdo darbuotoją ir su juo sudaro ketverių metų trukmės sutartį, logiška manyti, kad praėjus šiam laikotarpiui gali būti sudaryta nauja sutartis. Arba abi šalys gali draugiškai ar nelabai paspausti rankas ir išsiskirti. Be jokių išeitinių kompensacijų. Jokių kompensacijų neturėtų priklausyti ir tuo atveju, jei darbdavys nori sudaryti naują sutartį, bet darbuotojas nutaria traukti naujų horizontų link.

Deja, tokia logika mūsų Seime negalioja. Kadencijai einant į pabaigą vėl pradėta eskaluoti išeitinių kompensacijų neperrinktiems parlamentarams tema. Šis klausimas ištempiamas į dienos šviesą ir viešojoje erdvėje valkiojamas kas ketverius metus, bet niekas nesikeičia. Vienintelis naujas niuansas – šiemet Seimo biudžete kompensacijoms numatyto beveik milijono litų greičiausiai nepakaks, tad jas neperrinktiems ar nepanorusiems būti perrinktiems politikams gali tekti mokėti dalimis.

Kai kurių parlamentarų argumentai, kodėl kompensacijos reikalingos, rinkėjams turėtų būti lyg smūgis mazgote per veidą.

Pavyzdžiui, konservatorius Stasys Šedbaras dejuoja, kad neperrinkti Seimo nariai „tiesiog išmetami į gatvę“. Dar blogiau – jie esą būna praradę darbo įgūdžius, todėl įsitvirtinti darbo rinkoje būna labai sudėtinga. Bet S.Šedbaras nesugeba suvokti, kad tai natūralu, – koks kvailys priims į darbą buvusį politiką, kuriuo per naujus rinkimus nepasitikėjo rinkėjai? Jei nevykėlis yra buvęs politikas, tai nieko nekeičia. Nevykėlis vis tiek yra nevykėlis.

„Jei išeitines panaikinsime, inteligentinio lygio Seimo narių neprisišauksime“, – dar vieną argumentą rado S.Šedbaras. Jeigu Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui atrodo, kad inteligentai į Seimą turėtų veržtis dėl išeitinių kompensacijų, tuomet dėl tokio požiūrio yra labai liūdna, o patys inteligentai turėtų įsižeisti.

Be to, kompensacijos niekur nedingo ir atrodo, kad nedings, tačiau „inteligentinio lygio“ tarp mūsų parlamentarų vis mažiau ir mažiau.